Teisė rinkti yra laisvės išraiška. Teisė rinkti neabejotinas gėris. Visi balsuos už kompetentingus ir sąžiningus, dorus kandidatus.
Kompetenciją nors ir apytiksliai, bet galima išmatuoti, sužinoti kokį išsilavinimą kandidatas įgijo, kokia jo patirtis. Kebliau su dora. Išrinkti sąžiningą politiką rimtas iššūkis.
Daug politologų protingai primena, kad nerinktume vagių. Labai teisingas patarimas. Jeigu rinkimuose dalyvautų korupcijos partija tikrai žinotume už ką nebalsuoti. Deja tokios nėra tarp per ketvirčio šimto šiuo metu Lietuvoje registruotų partijų. O patikėti, kad kurioje nors partijoje surinko šventieji irgi nepavyksta.
Dar antikoje filosofas Platonas bandė įrodyti, kad geriau būti doram nei tokiu atrodyti, o kitas filosofas Glaukonas aiškino, kad žmonės dorybingai elgiasi, nes bijo būti pagauti.
Šiandieną viešųjų ryšių specialistai padeda įgyvendinti Glaukomo idėją, kuria nepriekaištingus kandidatų įvaizdžius. Juos analizuoti ir įvertinti reikia laiko, pastangų ir žinojimo.
Galimas kitas kelias, kurį siūlo psichologas Džonatanas Haidtas (Jonathan Haidt) – aptarti keletą atvejų kai niekas nepatiria žalos, tačiau elgesiui nepritariama ar jis pateisinamas.
Pavyzdys. Anūkė paveldėjo senelės trobelę. Ją tvarkydama randa tarpukaryje veikusios katalikiškos moterų organizacijos trispalvę Lietuvos vėliavą, kurioje išsiuvinėtas mergelės Marijos atvaizdas. Vėliava sena, sudūlėjusi ir jau netinka naudoti. Anūkė vėliavą supjausto ir padaro skudurėlius tualetui valyti? Klausimai: „Ar gerai ar blogai pasielgė? Kodėl?“
Atsakymą tiriamieji pateikia iš kart. Todėl galima manyti, kad skaitantis (-i) savo atsakymą irgi žino. Sudėtingiau atsakymą paaiškinti. Galimi paaiškinimai:
- vėliava jos, ką nori tą su ją ir daro,
- negalima nepagarbiai elgtis su tautos simboliais, vėliava nėra medžiagos skiautė – ji susieja žmones.
- krikščionybės ženklai žymi ryšį su Dievu, juos nuvertinantys nutraukia šį ryšį.
Išvada – dorovinių sprendimų pamatas gali būti trejopas. Vieni žmonės pirmenybę teiks asmenybės interesams, jos norams ir poreikiams. Jie rūpinsis žmogaus teisėmis, laisvėmis, teisingumu ir mažumomis.
Kitiems svarbiausia yra pareiga šeimai, bendruomenei, tautai, valstybei. Jie rūpinsis hierarchija, pagarba, reputacija.
Tretieji vadovaujasi nuostata, kad žmogus atsakingas Dievui ir jiems rūpės šventumas, tyrumas, nuodėmė.
Vieni siūlo visuomenę, kurį remiasi sutartimi sudaroma vadovaujantis nuostata, kad visi žmonės lygūs ir jiems reikia suteikti kuo daugiau teisių gyventi kur nori, kurti santykius taip kaip patinka.
Dar XIX a. anglų filosofas Dž. S. Milis (Mill John Stuart) teigė: „Žmogus geriau negu bet kokia vyriausybė žino, ko jam reikia.“
Kitas požiūris pabrėžia ne besikeičiančius susitarimus, o tai kas įvardinama natūraliu gyvenimo būdu. Jo besilaikantys siekia apriboti laužančius taisykles, savanaudžius ir tinginius. Irgi pradėjęs skelbti savo idėjas dar XIX a. prancūzų sociologas E. Durkheimas (Émile Durkheim) rašė, kad žmogus negali siekti aukštesnių tikslų bei paklusti taisyklėms, jei nemato kažko viršesnio kam jis priklausytų.
Tie, kuriems svarbiausia atsakomybė Dievui, prisimena, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, kad krikščionių socialinė doktrina atskleidė Dievo Žodžio pritaikymą žmonių ir visuomenės gyvenimui, kartu ir žemiškajai tikrovei, su kuria jie susiję“. Jie kartoja šv. Pauliaus mintį: „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas.“
Toks suskirstymas skaitytojams leidžia geriau suprasti savo politines simpatijas ir antipatijas, geriau suvokti savo požiūrį į visuomenės pamatų sukūrimą. Jis leidžia pastebėti, kad Lietuva ir Europa, vis mažiau žino apie politikos dorovinį pamatą ir bando jį pakeisti gražios ateities pažadais.
Skamba kaip anekdotas, bet netrūksta politikų žadančių sumažinti mokesčius ir pakelti pensijas.
Patikėję tokiais plėniais vėl ir vėl nusivilia savo išrinktaisiais. Todėl kone pusė Lietuvos piliečių randa įdomesnių užsiėmimų nei rinkimai – darbuojasi sode, guli ant sofutės ir giliamintiškai samprotauja, kad nėra už balsuoti.
Praeituose Seimo, Prezidento, Europarlamento rinkimuose dalyvavo 47–54 proc. rinkėjų.
Jeigu jie sutapatintų save su viena ar kita ideologija, su ja atitinkančiais dorovės pagrindais, tai vienadieniai pažadukai turėtų menkesnę įtaką, valdymas būtų aiškesnis, o rinkėjai lengviau pasirinktų kam atiduoti savo balsą ir pasijustų geriau, nes patikėjęs savo balsavimo dorovine verte lemia ir savo, ir valstybės ateitį.
Autorius yra psichologas, psichoterapeutas, politikas, socialinių mokslų daktaras, profesorius
Labai naudingas suskirstymas. Pamatėm kas už besaikį indivualizmą, kas už tautą, o kas nieko nesugeba ir nori, kad valdžia jais rūpintusi.
Pliurpalas.
Rašantysis akivaizdžiai neskiria laisvės balsuoti nuo teisės rinkti, nors pagal amžių net nebūdamas psichologu, turėtų orientuotis, nes akivaizdesnio pavyzdžio kaip sovietmetis – nerasi.
Laisvė balsuoti buvo beribė, galėjai tai daryti ir už šeimos narius, ir net už kaimynus, reikėjo turėti su savimi pasus. Deja, teisės rinkti niekas neturėjo ir ne dėl to, kad apygardoje buvo tik vienas kandidatas, o dėl to, jog jis buvo paskirtas diktatūrinės valdžios, kitaip tariant, nuleistas iš viršaus.
Dabartinė rinkimų sistema yra subtilesnė, tačiau yra akivaizdus skirtumas, tarp laisvės balsuoti ir teisės rinkti. Laisvė balsuoti yra didelė: kandidatų 1734, sąrašų 17, balsuok už ką tik nori, tačiau rinkti nėra ko, nes tarp pretenduojančių į Seimo nario vietą tikrų politikų nėra (beveik), o tai reiškia, kad nėra ir tikrų politinių partijų, galinčių atstovauti skirtingus požiūrius į valstybės valdymą turinčius šalies piliečius, bet apie tai jau rašėme daug kartų. Deja, deja, niekas nesikeičia.
Rašančiojo patarimai tikrai „Skamba kaip anekdotas“, nes tiktų renkant kokio nors Panelių švenčiausiųjų seserijos daraktoratą.
Kuo tikriausi nacionalinių rinkėjų medžioklės ypatumai.
Kai kam labai skaudu, kad pasiūlytas aiškus pasirinkimo principas
Bet kurį protinga mintis Lietuvoje bandoma suniekinti.
w3b6u4