Žinia, ekonomistai vartoja struktūrinio nedarbo terminą, paprastai taikomą pažymėti tai situacijai, kada atsiranda didelės bedarbių masės dėl pakitusio gamybos pobūdžio, kai, tarkime, atgyvena senosios pramonės šakos, o žmonės vis dar vėluoja prisitaikyti prie naujų darbo rinkos poreikių, persikvalifikuodami ir įgydami naujas profesijas.
Tačiau mane liūdina nepalyginamai keblesnis dalykas, kai siaučiant globalizacijos vėjams, Lietuvoje tituline vadinama lietuvių tauta ne visados dar tiesiogiai, bet su didesniu ar mažesniu kamufliažu vis dažniau yra traktuojama kaip struktūrinis perteklius.
Tiesą sakant, globalizacijos vėjai siaučia visur, tačiau tik dabartinėje Lietuvoje, kaip atrodo bent man, prigimtinė Lietuvos tauta yra traktuojama kaip toks kupantis per viršų, nebetelpantis, neturimas kur padėti, atliekantis nuo pasaulio tvarkos struktūrinis perteklius.
Kodėl taip yra, o dar konkrečiau klausiant, kas tokį požiūrį bando iškišti arba bent toleruoja?
Pradėkime nuo lengviausiai atpažįstamo atvejo, kad taip lietuvių tautą kaip niekam nereikalingą perteklių gali būti linkę atpažinti nedraugiški mums kitataučiai ar jiems už šunį patarnaujantys tautiečiai.
Nesunku suprasti, kad tarptautinio kapitalo išlaikomų leidybos fondų propagandistai, skelbiantys, jog Holokaustą visame pasaulyje sukėlė lietuviai, bando įpiršti įsivaizdavimą, kad lietuvybės puoselėjimas yra niekam nereikalingas piktos sėklos sporų paplatinimas, mažiausiai – pažangos stabdis.
Tačiau krinta į akis ir tai, kad tokie propagandistai, beveik atviru tekstu populiarinantys išvadą apie lietuvių tautą kaip struktūrinį perteklių, drauge labai domisi mūsų šalimi dėl čia sukurtos patogaus gyvenimo infrastruktūros ir palankių išgyvenimui klimatinių sąlygų.
Kita vertus, kartais atrodo, kad ir Lietuvos verslas arba menkiau civilizuoti mūsų šalyje įsikūrusio verslo pajėgumai yra linkę traktuoti lietuvių tautą kaip tokį struktūrinį perteklių, kuris trukdo prisikviesti į šalį daug pigesnę ir mažiau įnoringą darbo jėgą iš kitų šalių ar net žemynų.
O mūsų valdžiai, ar netrukdo lietuvių tauta, negadina nuotaikos pati idėja, kad tauta gali imti ir prisiminti, jog ji, o ne atskiros šeimos ar partijų vadai, yra suverenas, t. y. aukščiausioji valdžia, tikrasis šalies šeimininkas, a?
Ar mūsų valdžiai tauta galiausiai nėra tik balastas?
Kaip atrodo bent man, apie mūsų pačių nereikalingumo vienas kitam baisų nepriteklių garsiai byloja tai, kad mes neturime tokių tautos integralumą stiprinančių mitologinių pasakojimų „vienas už visus, visi už vieną“ kaip „Gelbstint eilinį Rajeną“ ar panašiai.
Ar sakote, kad priešingą pavyzdį tam, kas čia buvo pasakyta, pateikia pastarųjų dienų istorija apie iš mūšio lauko Ukrainoje pargabentus, didelėmis pastangomis iš priešo atmuštus lietuvio savanorio ne pirmo šviežumo palaikus ir mūsų nusiteikimas pagerbti jo atminimą.
Tačiau dar labiau nei tai, kad nebuvo galimybės greitai palaidoti žuvusį, neramina ta aplinkybė, kad į karą iš Lietuvos buvo išleistas neturintis jokios karinės patirties, netarnavęs kariuomenėje 20 metų jaunuolis, kai patys ukrainiečiai savo tautiečius kariauti kviečia, jeigu neklystu, tik nuo 25 metų amžiaus (garbė jiems dar ir už tai).
Kaip atrodo bent man, jo savanorystės statusas (amžina jam garbė!) neatleidžia mūsų nuo atsakomybės.
P. S.
Nesunku buvo pastebėti, kad čia įvardytų paradoksų supratimui nėra reikalingas koks nors specialus tautinis užsiangažavimas, užtenka menkiausio normalių sąmonės refleksų žmogaus humanitarinės vaizduotės likučio, leidžiančio nutuokti tikrą dalykų padėtį, ar ne?
20 metų jaunuolio, niekas prievarta tenai nesiuntė ie netempė. Jis jau gal ibalsuoti, o tai ne mažesnė atsakomybė, nei eiti į kara. Tai nėra kažkoks kitas, svetimas karas. Tai ir mūsų karas. Jam nepasisekė, kare taip nutinka. Tačiau tai buvo jo it tik jo pasirinkimas, bei atsakomybė. Galima bandyt atkalbėt, bet niekam nevalia uždraust ar neleist.
Visada skaudu kai žūna jauni žmonės, kuriems gyvenimas prieš akis. Bet ar jūs taip ašarotumėt, jeigu jis būtu emigraves, suvisam, negryžtamai? Žūtu kelyje, užmuštas girto ar kokio kito apspangelio? Numirtu negaves tinkamos medicininiės pagalbos, ar nusižudytu iš nevilties, o gal būt net nebūtu gimes? Vargu ar taip verktut. Kiek Lietuvoje buvo gyventojų 2000, o kiek dabar? Kodėl taip? O juk tokių Lietuvoje užtektinai, tik žūna jie beviltiškai, beprasmiškai, niekieno nematomi. Šis jaunuolis pasrinko kovot su mirtinu priešu ne savo žemėje, kol dar yra tokia galimybė, tačiau tai tas pats priešas ir tas pats karas, kuris šliaužia ir pas mus, kuris visada čia buvo, tik dar neperėjo į karšta faze, nors uoliai tam ruošiančių dirva Lietuvoje pilna. Jis žuvo ne svetimam kare, jis žuvo tam pačiam kare už Lietuva, kare kurio karštoji fazė kol kas dar ten, toliau ir atrodo net nevisai tikra. Norit pagerbti? Pakabinkit jam atminimo lenta, kodėl gi ne? Visi tie kurie buvo ir yra ten, nusipelno, bent šito. Tik būkit geri, po šimto metų neleiskite stribvaikių vaikaičiams tų atminimo lentų nulupti, spengiant ėriukų tylai aplink.
1992 metais lietuviai patys užėmė protesto poziciją, tipo, mes per geri Landsbergio Lietuvai! Ir ėmė iš pykčio Landsbergiui nykti. Galėjo būti kitaip, jeigu AMB komunistai būtų kategoriškai sudraudę kankinius, paaiškindami: Lietuva ne Landsbergio, o tokia kokia paliko po 50 metų komunistų valdymo, prasidėjusio nuo gyventojų atrankos ir valymų. Špygą būtumėte gavę, o ne laisvę, jeigu Lietuva , jos ūkis, iš tikro būtų buvę tokie kaip lietuviams pasakojo begėdžiai komunistai, patys gerai žinoję tikras ūkio galimybes.
,,… mes neturime tokių tautos integralumą stiprinančių mitologinių pasakojimų „vienas už visus, visi už vieną“ kaip „Gelbstint eilinį Rajeną“ ar panašiai.”
O tu, KAŽKOKS Čiulde, ar daug prisidedi prie tautos integralumo, a?