Edvardas Čiuldė. Kur padėti Salomėjos Nėries paminklą, arba, kas jie tokie yra, tie kauniečiai?

Po teismų sprendimo, įpareigojančio pašalinti S. Nėries paminklą iš Vilniaus miesto erdvių ir tokiu būdu ideologiškai apsivalyti bei politiškai išskaistinti sostinės veidą, miesto valdžiai jau sopa galvą – kur reikės užkišti, paslėpti nuo visuomenės akių memorialinį poetės įamžinimą, savaime turintį meninę vertę, nes, kaip sako savivaldybės atstovė, jau anksčiau pasižymėjusi kovose prieš paminklines lentas, tiesiogiai į Grūto parką tokią skulptūrinę kompoziciją siųsti tarsi ir netinka.

Kaip atrodo bent man, paprasčiausia išeitis šioje nešvankioje istorijoje būtų S. Nėries paminklo perkėlimas iš Vilniaus į Kauną, randant mieste prie Nemuno garbingą vietą poetės paminklo perkraustymo infrastruktūros įkurdinimui. Tai būtų ne pirmas kartas, kai memorialinėje šalies politikoje Kaunas perima sostinės funkcijas, ar ne? Dar daugiau, – jeigu leistumėte man įsiterpti su savo nevienareikšme nuomone, pasakyčiau, kad S. Nėries paminklo perkraustymas į Kauną būtų paminklo susigrąžinimas į Tėvynę, nes Vilnius vėl Tėvynės sostine teisėtai bus vadintinas tik po to, kai bus įvykdyta nuodugni miesto dezinfekcija, šalinant Šimašiaus, o iš dalies ir Benkunsko valdymo nuodingas apnašas bei dvoką, tik tada, kai miesto bokštai savo ruožtu bus apvalyti nuo gleivių ir snarglių, įsigėrusio į mūrus nuo tokio valdymo.

Kaip atrodo, didžiausia Vilniaus bėda yra ne ta, kad nesugeba pasistatyti stadiono, o tai, jog šis miestas mūsų laikais prarado istorinės atminties saugojimo instinktą, taigi tikriausiai neatsitiktinai šio miesto, linkusio vėjais paleisti arba kanalizuoti net didžiausius savo dvasios turtus, simboliu tapo kanalizacijos vamzdis. Trumpai drūtai tariant, Vilnius šiandien yra tobulai prakiuręs, visiškai kiauras miestas, todėl žaisti futbolą net naujame stadione su gražiai nukirpta veja bus pavojinga dėl įlūžimo pavojaus ir nugarmėjimo į kanalizacijos duobę grėsmės. Tikriausiai dėl tokios smegduobės po širdimi čia periodiškai nuslenka ir Gedimino bokšto kalno šlaitai, tačiau apie Gedimino pilies bokšto perkėlimo į Kauną planus dar kol kas nieko neteko girdėti.

Kaip tikriausiai teko girdėti, kauniečiai mėgsta kalbėti tautologiškai, t. y. jie sako, kad Kaunas yra Kaunas, o vakar vienas kaunietis, paklaustas to, kaip jis žiūri į paminklų naikinimo vajų ir tokio naikinimo entuziastus, atsakė taip pat labai trumpai ir tiesmukiškai – „kiaulės yra kiaulės“.

Kas savo ruožtu jie tokie yra, tie kauniečiai?

Leiskite toliau, negaištant laiko, perspausdinti seną savo paties atsiliepimą apie kauniečius su viena kita korektyva, kurią įneša laikas

… Apie Kauną, o taip pat ir kauniečius paprastai kalbama tik gerai arba blogai. Žinia, daug liaupsių miestui yra susakę šio miesto karšti patriotai, laikantys Kauną pasaulio centru, tačiau apie tą patį Kauną neatsakingi asmenys kartais pasako kažką dygaus, paleisdami klajoti nesmagius, nesubalansuotus juokelius. Na, o jeigu ieškote labiau subalansuoto požiūrio, galimas daiktas, pravartu bus išklausyti šių eilučių autoriaus, jau seniai gyvenančio Kaune, bet tikriausiai taip ir netapusio autentišku kauniečiu, pastebėjimus, išsakytus čia atsitiktinai, be jokios sistemos ir pretenzijų į metodologinio pobūdžio apibendrinimus. Kaip atrodo bent man, dėl savo užimamos ypatingos padėties, įklampintas situacijos, turiu galimybę pamatyti Kauną, gyvendamas čia pat, per atstumą, t. y. per jokių subjektyvumų neiškreivintą distanciją.

Kadaise atvykęs iš provincijos studijuoti į Vilnių per penkis metus taip tampriai suaugau su savo jaunystės ir studijų miestu, kad vėliau likimo nublokštas apsigyventi Kaune iš pradžių jaučiausi čia kaip tremtinys už poliarinio rato. Tačiau man svarbu pastebėti, kad mano žmona, gimusi ir užaugusi Vilniuje, tokią likimo išdaigą priėmė beveik kaip palaimą, Kauno miestą pamilusi tyriausia meile greičiau nei per pusę metų, o vakar štai paskambinusi iš kelionės po Graikijos salas, pasiguosdama, kad tarp tų užjūrio grožybių labai pasiilgo Kauno. Žinoma, kvaila būtų pavydėti miestui, tačiau kartais apninka įtarimas, kad manęs niekas nesugebėtų taip greitai pasiilgti…

Kas čia traukia prie Kauno, tarsi būtų medumi patepta? Mano žmonos paaiškinimą, kad miela gyventi mieste, kur dauguma žmonių kalba lietuviškai, aš pats laikau svarbia, bet paviršutiniška racionalizacija, tokiu tariamu atsakymu, kurio griebiamasi nesugebant išgvildenti tikrosios meilės paslapties. Suprantama, kad žmogui, užaugusiam mieste, kurio kiemuose aidėjo kalbų maišalynė (čia jau vaikystėje lietuviukai išmokdavo kalbėti lenkiškai ir rusiškai ne mažiau sklandžiai nei lietuviškai), lietuvių kalbos viską nustelbiantis skambėjimas labai pamalonina sielą, tačiau, kaip atrodo, meilės Kaunui paslaptis slypi kažkur dar giliau.

Taigi jeigu nėra galimybės Kauno specifiką ir kauniečio tipažą nusakyti tiesiogiai, galbūt mums gali padėti teologijoje išbandytas sunkiai nusakymų dalykų negatyvaus apibrėžimo kelias, pradedant nuo konstatacijos, kuo Kaunas visų pirma nėra, jeigu norite, keliant klausimą – kuo miestas kaip M.- K. Čiurlionio vizijų saugotojas pirmiausiai skiriasi nuo Vilniaus? Sekant tokia apofatine teologijos maniera, būtų galima pastebėti, kad, kas ne kas, o Kaunas visų pirma nėra kiauro dugno miestas arba, kitaip tariant, Kaunas iš tiesų yra linkęs atsirinkti, ne viską priima į save, tačiau miestas ir miestiečiai prisiimtų dalykų jokių būdu neišbarsto, bet dėmesingai kaupia, paversdami juos gyvąja patirtimi ir atmintimi. Esu aplankęs ne vieną įstabų miestą su iš senųjų laikų paveldėta nuostabia architektūra, pribloškiančia savo negyvumo spindesiu, kai toks negyvumas suteikia net savotiško kolorito, prideda sugestijos atspalvių (tarsi matytume nuostabius statinius išsilaipinę į negyvenamo mėnulio paviršių), o visa tai, prie ko prisiliečia Kaunas savo ruožtu yra pažymėta nesunaikinamu gyvasties antspaudu.

Visgi, žiūrint iš pozityviosios pusės, kaip atrodo, yra būtent taip, kad kauniečiu gali tapti tik žmogus, turintis kažkokį specifinį vidinį organą (organoną?), kurio neįmanoma, – Dievas mato, – pakeisti jokiu protezu.

Andai, sėdėdamas mašinoje prie prekybos centro ir laukdamas savo antrosios pusės, nuėjusios apsipirkti, turėjau progą nuo savotiškos pakylos stebėti vieną labai intensyvaus Kauno miesto eismo gatvės perėją, nuo senų laikų pažymėtą dryžiais. Staiga akis užfiksavo, kad į perėją išėjo ir išdidžiai, tarsi ant galvos neštųsi karūną, aukštai keldamas kojas į priešingą gatvės pusę nutipeno šuo. Būtent – ne šunėkas prabėgo, o per perėją nutipeno iškilaus stoto šuo su įsivaizduojama karūna. Niekas iš abiejose perėjos pusėse sustojusių mašinų nesupypsėjo, niekas nesubanalino situacijos, iššokdamas iš mašinos arba, tarkime, užsimanęs palaidyti replikas neįtikėtina proga. Visi kantriai lauke! Dar pridursiu, kad jokiame kitame pasaulio mieste, išskyrus Kauną, negalėjo taip nutikti, kad vairuotojai kantriai lauktų, kol šuo pereis gatvę degant raudonai šviesai pėstiesiems.

Kas be ko, Kaunas gerbia talentus, net ir tada, kai jie vaikšto per raudoną šviesą!