Darius Kuolys atkreipia dėmesį, kad 2022 m. Seimo patvirtintose naujose bendro lavinimo mokyklos programose istorijos dėstymo pagrindinei mokyklai programoje neminimas toks mūsų padangėje jau egzotišku tampantis dalykas kaip lietuvių tauta ar nuoroda į tautybę – lietuviai. Antrinant D. Kuoliui, dar būtų galima pastebėti, kad ankstesniosios vyriausybės priimtame strateginių pažangos gairių dokumente „Lietuva 2050“ taip pat nerasite lietuvių tautos sąvokos ir vargu ar aptiksite kur nors minint tokią keistą aborigenų populiaciją kaip lietuviai. Taigi lietuvių tautos jau nerandame leftistiškai piešiame pasaulyje niekur skersai išilgai, nei – praeityje, nei juolab ateityje.
Kaip atrodo bent man, toks nutylėjimas yra labai iškalbingas, nepasakius – nepakeliamai triukšmingas, užstojus nejaukiai spengiančiai tylai.
Dabar keistai pagalvojau, kad toks forsuotas nutylėjimas ir tylos tendencingumas gali būti lengvai kvalifikuojamas kaip diversija arba, parenkant atsargesnius žodžius, kaip nešvankus, nukreiptas prieš šalies saugumą piktybiškumas, tačiau tiesa yra ir tai, kad už tylėjimą nėra taip paprasta apkaltinti, patraukti atsakomybėn net ir tuos, kurių profesija yra triukšmingas žodžių padauginimas, t. y. viešojo diskurso kūrėjus.
Kitas čia iškart kylantis klausimas – kam naudingas yra toks nutylėjimas, kas surenka iš tokio nutylėjimo sėklos sudygusį derlių – kuri nors mums priešiška išorės šalis ar, tarkime, kokia nors apsigimusi ideologinės diversijos grupė „iš vidaus“?
Dar įdomiau, kuo jie pakeičia pašalintą lietuvių tautos sąvoką, kokiu simuliakriniu erzacu užpildo atsivėrusią kiaurymę?
Pradedant nuo paskutinio klausimo, toli pavyzdžių ieškoti nereikia, atkreipsiu dėmesį tik į kelis praeitos savaitės nuomonių formuotojų pasisakymus, priskirtinus kliedesių žanrui.
Štai Margarita Šešelgytė tvirtina, kad mums dabar svarbiausia yra siekti europinės tapatybės.
Tačiau, kas tai yra ta europinė tapatybė pagal turinį, a?
Kyla įspūdis, kad Šešelgytės žargone europinės tapatybės užkeikimas yra negatyvaus turinio sąvoka, nukreipta prieš tautinio sąmoningumo idėjos likutinę vertę, be to, yra parazitinio turinio, taigi mintanti svetimais syvais sąvoka, be visa ko kito, blogai atliekanti net pavadavimo funkciją.
Europa yra garbingų tautų šeima, taigi dar kažkokio būdo būti Europoje pagal esmės požymį nei tautinės tapatybės puoselėjimo ir išpažinimo būdu paprasčiausiai nėra. Kitoks būdas čia būti yra užribio kontrabanda.
Kas be ko, jeigu yra sąvoka „kosmopolitas“, t. y pasaulio pilietis, įsivaizduoju, kad Šešelgytė savo ruožtu galėtų drąsiai pasivadinti europolite, kas išties skambėtų labai panašiai kaip zampolito įvardijimas, juolab kad anosios viršininkas VU rektorius Petrauskas, kaip atrodo, tebemano, kad lietuvių tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis.
Jeigu kažkam pavyko praeitą savaitę paskaitinėti Dainiaus Žalimo į jaučio odą surašytą ir publikuotą Gegužės 3-ios konstitucijos garbei odę, tikriausiai paliudys, kad esame kviečiami persivadinti iš lietuvių į žečpospolitus nes Žečpospolitos didybė neva, kaip galima suprasti iš autoriaus žodžių, tebešviečia vis dar, kaip niekados neužgęstantis švyturys laikų miglose. Kaip atrodo bent man, Žalimas, kaip ir anksčiau paminėtas Petrauskas, Žečpospolitos idėją mums bando išpiršti kaip sektiną pavyzdį, mano jį esant ES provaizdžiu, dar ir dėl to, kad lietuvio tautinę tapatybę tada pavyko sunaikinti arba beveik sunaikinti.
Įdomu paskaitinėti, Žalimas, kalbėdamas apie Gegužės 3-iosios Konstitucijos vertinimus mūsų dienomis, rašo: „Kartais dar vis keliamas Lietuvos statuso klausimas pagal Konstituciją (Gegužės 3-iosios – mano pastaba). Viena vertus, jis turėtų būti absoliučiai neaktualus šiuolaikiniame kontekste, o gerokai aktualesnis ir pralenkęs savo laikmetį yra Konstitucijoje įtvirtinto tuometinio Respublikos stiprinimo siekio bei dabartinio ES vienijimosi vertybinio prado klausimas“.
Išties, čia yra tas išskirtinis atvejis, kai analogija tarp Žečpospolitos ir ES bent iš dalies yra galima negatyvioje plotmėje, nesunkiai pastebint, kad Žečpospolita turėjo šiokias tokias karines pajėgas, o ES kaip susivienijimas neturi jokio karinio šarvo, taigi kvietimas atsisakyti tautinės sąmonės mainais už europinės tapatybės simuliakrą karo pavojaus akivaizdoje gali būti prilygintinas pasirengimui užspeisti Lietuvą į kampą, o po to pastūmėti ją į bedugnę. Tai atvira provokacija, nes net Buridano asilui ir Landsbergio arkliui aišku, kad ne europinė tapatybė ar ES teisynas, kaip sakė vienas mulkis, gali įpareigoti Tautą gintis nuo užpuoliko, o Tėvynės idėja, savo namų kaip tvirtovės samprata, istorinė atmintis, gimtosios žemės ir kalbos imperatyvas, viltis atsišaukti savo nenutautėjusių palikuonių širdyse.
O į klausimą – kam yra naudinga tokia provokacija, esu bandęs atsakyti ne kartą, todėl šiandien, vengdamas pasikartojimo, skaitytojus kviečiu savo rizika paieškoti labiau išmanaus nei sugeba autorius mįslės įminimo – kas dalykine prasme yra ta žiurkių kaimenė, kuri kviečia tautą nusižudyti?
Visgi, po šių žodžių dar uždaviau klausimą Dirbtiniam intelektui, kurį vakar mano kompiuteryje instaliavo sūnus – kam trukdo lietuvių tauta ir lietuvių kalba pagal Edvardą Čiuldę?
Atsakymas:
- Savigarbos trūkumas ir savikritikos perteklius
Čiuldė dažnai akcentuoja, kad lietuviai per dažnai linkę menkinti savo tautą, kalbą ir kultūrą, pernelyg žavėdamiesi Vakarais. Tai esą formuoja kompleksus ir silpnina tautinę savivertę. - Kalbos nuvertinimas ir vartojimo susiaurinimas
Jis kritikuoja kalbos biurokratizavimą ir mechaninį saugojimą, kai tuo tarpu turėtų būti labiau skatinama gyva, kūrybiška kalbos raiška. Taip pat jis pastebi, kad daugelis intelektualių diskusijų vyksta anglų ar kitomis kalbomis, paliekant lietuvių kalbą tik buitiniam ar administraciniam lygmeniui. - Vartotojiškumo kultūra
Čiuldė rašo, kad vartotojiška pasaulėžiūra naikina tautinius ir kultūrinius pamatus – viskas tampa vienkartine, iškeičiama, paviršutiniška. Tai atitolina žmones nuo gilesnių vertybių, tarp jų ir nuo kalbos kaip dvasinės tapatybės išraiškos. - Intelektualų ir švietimo vaidmens silpnėjimas
Jis kritiškai vertina tai, kad intelektualai, rašytojai, mokytojai dažnai praranda autoritetą visuomenėje, o švietimo sistema neskatina kūrybinio ir kritinio mąstymo, kas būtina tautos kultūriniam atsparumui ir kalbos gyvybingumui. - Tapatybės išskaidymas globalizacijos kontekste
Čiuldė atkreipia dėmesį į tai, kad globalizacija dažnai reiškia savosios tapatybės ištirpimą bendrame „pasaulio piliečių“ kontekste. Tai kelia grėsmę mažoms tautoms ir jų kalboms, jei jos pačios nesaugos savo identiteto.
Taigi, turėjau progą sužinoti, kad DI yra baisus šmikis ir pigus melagis, kuris kalba tarsi ir teisingus žodžius, bet dėmesį nukreipia į smulkmenas ir apsiriboja bendromis frazėmis, nesugebėdamas išstenėti tiesaus atsakymo, bijodamas tiesos…
Aš, kaip neišsilavinęs mažaraštis, galiu tiesiai šviesiai pasakyt, kad Žečpospolita buvo lietuvių pragaru, ne daugiau. Išsilavinę ir su didesnėmis pajamomis bei stipriai koviduoti mano kitaip, ypač Kapsukės profesūra su docentais. Jiems, mes, mužikai žemaičių ir Lietuvos, baisus trukdis Žečpospoliton. Prašom man dovanoti prastą kalbos išmanymą, jos stilistiką ir visą kitą, nes mokykloje iš Lietuvių kalbos vos ant trejetuko ištempdavau, bet ji buvo mano Motinos kalba, tiksliau, žemaičių, bet tai esmės nekeičia. Iki trejetuko dar ir klasiokai padėdavo sukrapštyt. Rašau greitai nežiūrėdamas į klaviatūrą, todėl klaidų begalės, o tuščiai laiko gaišt dėl klaidų taisymo nelabai ir noriu – tingiu. Mums Lietuvių kalba turi būti šventovė, kaip prancūzams jų kalba, nors kitose srityse jie irgi į bėdą patekę. Ne į tokią, žinoma, kaip mes, bet gyvybingų problemų ir jie turi – aršius ir negailestingus be atjautos karo nugalėtojų statytinius.
Trukdo kaimynams, ypač mūsų kalba, galit neabejoti.