Versijos gali padėti užkopti ant kelio, pasišviesti į priekį visiškoje tamsoje, tačiau, kaip žinome, ne visos versijos galop pasiteisina. Išsakydamas „savo įvykių versiją“ žmogus iš esmės deklaruoja savo nuomonę, nors, galimas daiktas, nuomonės pavadinimas versija jau yra savotiškas tokios nuomonė titulavimas, pakėlimas į aukštesnį rangą, įsipareigojant ne tik tuščiai pliaukšti liežuviu, bet ir, jeigu yra tokia galimybė, ieškoti faktų bei loginių sąsajų, leidžiančių pagrįsti didesnį ar mažesnį nuomonės tikėtinumą.
Tačiau, kaip atrodo, versijos su tiesa tiesiogiai yra susijusios nebent tik negatyviu pavidalu ta ypatinga prasme, jog atmetus visas klaidingas versijas galop lieka pati tiesa, – kitais atvejais galima kalbėti tik apie nuomonės tikėtinumo laipsnį arba versijos perspektyvumą.
O toliau apžvelkime vieną iš naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos versijų.
Šios šalies sostinė yra Garliava, tačiau šalia minimas ir Kaunas kaip dinamiškai besivystantis sostinės priemiestis. Vilnius – beveik nebeminimas, tačiau dar gyvuoja legenda apie šiaurės Atėnus, kurie po užtrukusio sunkmečio galop susijungė su šiaurės Korėja, – tai vadinama suvienyta Šiaure.
Įrašas istorijos analuose byloja, jog kadaise eilinio miestelio transformacija prasidėjo dar 2012 m., kai Garliava iš pradžių patapo kultūrine šalies sostine – čia jau tada rinkosi ir koncertavo visko matę ir turintys jautrią uoslę likimo permainoms vestuvių muzikantai bei kiti įžymūs dainorėliai, išvažiuojamuosius posėdžius rengė neišsipildžiusių lūkesčių šalies menininkai, žmonių įgalioti atstovauti tautos sąžinės institucijai.
Tapusi dvasinio atgimimo centru, į kurį jau tada miniomis vykdavo piligrimai, bėgant laikui Garliava plėtėsi į pašalius, stiebėsi į viršų naujais baltais bokštais, skverbėsi į gylį pajuodusiomis nuo laiko šaknimis, be visa ko kito, plėtodama visokiausius verslus ir amatus, taigi nieko nuostabaus, jog čia palaipsniui vis dažniau sutekėdavo (taip pat ir nutekėdavo) informacijos šaltiniai, telkėsi politinės galios svertai, o po to įsikūrė svarbiausios ministerijos. Įdomu tai, jog Prezidentūros infrastruktūros net nereikėjo įkurdinėti iš naujo, viskas išsisprendė beveik savaime, kai, stojus lemiamam momentui, žymiajai dvasinio atsinaujinimo sodybai-muziejui buvo suteiktas oficialus politinis statusas.
Turizmo vadove „Po postlietuvą“ taip pat minimi Bačkonys kaip memorialinė A. Kubiliaus darbų šlovės vieta, informuojama, kad Lietuvą sunaikinusių politikos veteranų kasmetiniai susirinkimai vyksta ant žemųjų Šimonių piliakalnio, prie lankytinų vietų taip pat priskiriami Bezdonys, išgarsėję plačiame pasaulyje čia įsikūrusiu Žaliosios energetikos institutu – gidai lankytojams visados paaiškins, jog instituto mokslininkai užpatentavo du labai svarbius ne tik technologine, bet ir ideologine reikšme išradimus, t. y. sukūrė transmutacijos įrengimus, leidusius visą Rusijos tiekiamą energiją nudažyti žaliai, o gamtines dujas pavesti bekvapiu dujiniu koncentratu. Dabar čia sakoma „dujos nekvepia kaip ir pinigai“, taip pat įsigaliojo frazeologizmas – „pažaliavę energijos vartotojai“.
O bankai čia jau yra vadinami verslumo tankais Čmilio garbei.
Politiniame lygmenyje vyrauja dvipartinė senųjų kedofillų – atsinaujinusių pedofilų sistema, nors iš tiesų valdžią savo rankose tvirtai laiko ta pati žaliųjų filų grupuotė, kultivuojanti persirengėlių kultą – kai kurie kedofilai, prasidėjus pavasariui, yra perrengiami pedofilais ir pavadinami žalimais arba, atvirkščiai, įvykiams pakrypus į rudenį, bebrai yra pavadinami nepakankamai pažaliavusiais krokodilais ir stumiami iš valdžios. Tačiau, kad ir kas nutiktų, politinės sistemos stabilumą palaiko išpažįstamas dėsnis, kad partija gali būti stipri tik tada, kai stiprus yra jos oponentas, nes esą sumenkus opozicijai, sunyksta ir pozicija.
Vėliava: keturkampės formos ištisai žalias audeklas
Himnas
sparnuotųjų malūnų šalyje
vanduo ir oras be perstojo pursloja
o važnyčioja musė visados žalia
perlamutru čia dengiasi laukai ir gojai
užslinkęs lakas nagas neskaidri plastmasė
kur tyvuliuoja rašmenys neprasimušę
garbingi tos vietovės papročiai didingi mastai
nes viskas čia priklauso musėms
„Prezidentūros infrastruktūros net nereikėjo įkurdinėti iš naujo“
Rusiškos veiksmažodžių aspektų sistemos imitacija. Kodėl pavartota „įkurdinėti“, o ne „įkurti“? Nes rusiškai tokiame sakinyje būtų „sozdavat“. „Įkurti“ surusėję lietuviai sakytų tik ten, kur atitinkamame rusiškame sakinyje būtų „sozdat“.
Visiška sarmata.