Edvardas Čiuldė. Ar tikrai nenukentės Lietuvos valstybės garbė, paskelbus prisipažinusiųjų KGB slaptųjų bendradarbių sąrašą?

(Atsakymas Vytautui Sinicai)

Toks paskelbimas būtų triumfalinis įvykis estetikos plotmėje, vaizdžiai parodantis, kad galima gyvenimą pasukti taip, jog žmogaus tikrovė ironijos požiūriu ima pranokti net didžiausių ironikų, pripažintų sarkazmo meistrų meninę išmonę, nes niekas net iš lakiausios vaizduotės menininkų, tarkime, psichodelinės dramos kaip žanro kūrėjų, nebūtų galėjęs sugalvoti tokio siužeto, kad sovietinių laikų skundikas, atėjus naujai valdžiai, kai, įsitvirtinus demokratinei visuomenės tvarkai, nebelieka poreikio skųsti kitus, iš inercijos (įprotis yra antroji prigimtis) ima ir paskundžia pats save dėl to, kad kadaise buvo tikras ar netikras skundikas („Kadaise, – ištarė Netikras Vėžlys, sunkiai atsidusę, iš Alisos Stebuklų šalyje, – aš buvau Tikras Vėžlys“).

Taigi jeigu slaptųjų tarnybų bendradarbis skundikas būtų baudžiamas tiesiogiai dėl padarytos tikros ar tariamos žalos, būtų tik paprastoji gyvenimo realybė, nieko daugiau, tačiau kai toks skundikas yra baudžiamas už tai, kad pats save įskundė, tai jau yra ironijos šventė kaip piktojo juoko kulminacija ir piktdžiugos užauginimas iki dangaus.

Tai – katarsio menas, kitaip nepasakysi. Ypač mus pakiliai nuteikia ir drauge padeda apsivalyti tai, kad „dvigubo skundimo“ teorija skundikui nepadės išsukti uodegos. Todėl „išviešinimo fiesta“ neabejotinai bus estetinės pasaulio patirties viršūnė, į kurią daugelis įlips pirmą kartą, o dorovinė satisfakcija, kaip atrodo, čia yra tik antraeilis, palydimasis reiškinys, nors, žinoma, skųsti yra ne tik nedora, bet ir negražu. Kad ir kaip ten būtų, dėl dorovinės tokio skundiko kaltės laipsnio (kodėl ir kaip bei ką skundė) dar gali būti skirtingų nuomonių ir painiavos, tačiau džiugų estetinį reginį patirsime visi vienodai, jeigu tik turime savyje bent lašelį piktdžiugos.

Nekartosiu jau tarsi ne kartą girdėtų ir VSD pareiškimais patvirtintų nuomonių, kad toks išviešinimas pakenktų šalies saugumui, nes sveiko proto dėlionėje nesunku kiekvienam nesutrikusios mąstysenos bendrapiliečiui pačiam suprasti, kad tai iš esmės palengvintų darbą persivadinusioms tos pačios KGB tarnyboms, kurios, žinodamos prisipažinusiųjų sąrašą, nerizikuotų beveik niekuo, šantažuodamos ir iš naujo verbuodamos kitus nelaimėlius ir pašlemėkus, kurie taip pat buvo įmerkę uodegą, bet neskubėjo išpažinti nuodėmės. Taigi, galimas daiktas, „išviešinimo fiestos“ poreikį sukuria FSB užsakymas.

Tačiau drauge noriu labai aiškiai pasakyti, kad ne tai yra svarbiausia, tikrai – ne tai, ne dėl to kaip amaras sielą apninka baisus nesmagumas.

Žinia, visus dokumentus turi KGB turtų paveldėtoja FSB, ji disponuoja visomis buvusių slaptųjų talkininkų bylomis, bet per prabėgusius mūsų nepriklausomybės laikus nepanaudojo, neteko girdėti, turimos medžiagos prieš Kremliaus oponentais jau tapusius mūsų bendrapiliečius, kurie sovietiniais laikais vienaip ar kitaip bendradarbiavo su slaptosiomis tarnybomis, nors pagunda tokiais atvejais atsiteisti, pakišti kiaulę atsivertėliui tikriausiai yra didelė. Taigi šiame kontekste prisipažinusių KGB slaptųjų bendradarbių sąrašo paviešinimas iš Lietuvos pusės reikštų didelę Kremliaus moralinę pergalę prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę, įsipareigojusią saugoti prisipažinusiųjų paslaptį, bet pažado netesėjusią su ciniška veido išraiška. Todėl visgi tikriausiai neatsitiktinai jau nuo seno esame raginami surengti tokią vendetą šalyje pirmiausiai tų žmonių, su keliomis išimtimis, kurie Lietuvos valstybės atkūrimą visados vertino kaip kraupų nesusipratimą. Jeigu surašytume jų pavardes į vieną eilutę, būtų taip akivaizdu kaip pirštu į akį, kam tokios didingos, kraštutinio dramatiškumo akcijos iš tikrųjų yra reikalingos, įsitikintume, kad su rūpesčiu dėl tautos moralinės sveikatos ir nepriklausomos valstybės išsaugojimu tai neturi nieko bendro.

Rodyti pirštu į Latvijos ir Estijos pavyzdį taip pat nederėtų, nes ten nebuvo išsakytas pažadas su valstybės garantija ginti „prisipažinusiųjų“ imunitetą, o, kaip sako I. Kantas, nesugebėjimas taikyti bendros taisyklės atskiram atvejui yra bukumas.

Kaip atrodo bent man, to kartais nesupranta net ir išskirtinai protingi naujosios kartos politikai, kai net proto perteklius neatperka to trūkumo, kuris atsiranda dėl viską nustelbiančios puikybės ir netikėto vaizduotės užtrumpinimo…