Edvardas Čiuldė. Ar J. Olekas yra gerėlesnis variantas nei būtų galima tikėtis?

Iš anksto susitarkime, kad mano balsas į dangų neina, tačiau vien dėl to jau esu laisvas kalbėti taip, kaip manau yra būtina byloti, – neatsižvelgdamas į galimas pasekmes.

Taip pat įsivaizduoju, kad autoriaus rekomendacijos, jeigu būtų išgirstos, tikrai nepridėtų populiarumo rekomenduojamam asmeniui tarp jo bendražygių, kurie nebūtinai yra tobuli bendraminčiai.

Jau anksčiau esu užsiminęs, kad mano visiškai subjektyvia nuomone Juozo Oleko kandidatūra ministro pirmininko postui užimti būtų geras pasirinkimas, nes anas, kaip atrodo bent jūsų nuolankiam tarnui, yra vienintelis iš šiandieninio socialdemokratų Lietuvoje elito žmonių, kuris nėra nei veiksmais nei žodžiais išsižadėjęs tautos idėjos. Dar daugiau, – net jeigu pernelyg stipru būtų sakyti, kad Olekas tęsia Kairio-Genzelio liniją partijoje, anojo įsipareigojimas tautiniam sentimentui prasikiša net tada, kai to nenorima specialiai demonstruoti. (Tiesa, tokį vertinimą iš dalies gali kvestionuoti papildoma informacija apie tai, kad Oleko kaip Seimo vicepirmininko padėjėju dirba toks Pinelis, išgarsėjęs Vilniaus savivaldybės veikloje savo antilietuviškais išpuoliais kaip vadinamojo pažangeivizmo odiozinis kvailys, tačiau tai dar ne vakaras.)

Kaip Olekui pavyko išsaugoti pro-tautinį užsiangažavimą arba bent tokio užsiangažavimo likučių regimybę tarp bendrapartiečių, daugumai iš kurių tautos idėja galimai yra svetima? Mano pažįstami sako, kad, siekiant suprasti tikrą dalykų padėtį, čia tikriausiai svarbi yra ir ta aplinkybė, kad anais laikais Olekas dalyvavo VU tautinių šokių ansamblio veikloje kaip ilgametis šio dainų ir šokių ansamblio, kuris ir tais gūdžiais sovietiniais laikais buvo šiokia tokia tautiškumo mokykla, šokėjas. Kad ir kaip žiūrėtume, anas, kaip atrodo, į žemę remiasi sveikomis, Lietuvoje išdygusiomis kojomis, nebestrikinėdamas ant protezų, kaip retkarčiais daro jo bendrapartiečiai. (Kam dar gali būti reikalingi, išsižadėję tautos idėjos?) O apie tai, kaip apskritai šokėjo patirtis gali praversti premjero posto šokyje, pakalbėsime kiek vėliau.

Taigi, iš tiesų J. Ozolo variantas yra net gerėlesnis nei būtų galima tikėtis, tačiau – ar ne per geras?

Tarkime, ne toks blogas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, būtų ir Sinkevičiaus variantas, tačiau anam, regis, dar reikia atvėsti nuo „čekučių“ skandalo svilinančios kaitros, niekur nepasidėsi. Tačiau ar Olekui savo ruožtu gerieji žmonės neprimins „Auksinių šaukštų“ istorijos, a? Kiek jam iš tiesų gali būti inkriminuojama atsakomybė už šį skandalą aptariamų įvykių kontekste šiandien? Andai šią dėmesį prikausčiusią istoriją sekiau kaštais pėdsakais, o ir šiandien esu daugmaž įsitikinęs, kad už kariuomenės aprūpinimą virtuvės įranga atsako kariuomenės tarnybos ir galiausiai Kariuomenės vadas, o ne Krašto apsaugos ministras. O jeigu ieškome dar aukštesnės tokios atsakomybės instancijos, teisingiau būtų pirštu besti į Vyriausiąjį ginkluotojų pajėgų vadą, t. y. prezidentą nei į Krašto apsaugos ministrą, ar ne?

Štai F. Nietzsche pastebi, kad sėkmę svarbiausiuose reikaluose dažnai lemia lengvos šokėjo kojos. Žinoma, užsiminiau dabar apie tai ne todėl, kad dar kartą priminčiau, kad ponas Juozas jaunystės laikais buvo liaudies šokių ansamblio šokėjas nominalia to žodžio reikšme, o dėl besiperšančio įspūdžio, jog jam nepalyginamai lengviau gali pavykti nuveikti tuos darbus, kuriuos kitam nepavyksta pavilkti net ir baisiai įsiręžus, pajuodus nuo įtampos, prislėgtam sunkio dvasios, kai steni kalnas, o galiausiai išteni tik musės kukutį. Nežinau to, kaip toliau viskas susiklostys, tačiau jau tikrai žinau, kad nieko nėra baisiau už susireikšminusias iki pamėlynavimo, gelžbetonio rimtumo nevykėlių veido išraiškas politikos kaukių teatre, jau iš tiesų pradeda vimdyti, negailestingai išverčia žarnas į paviršių nesibaigiantys nešventųjų pamokslavimai nuo kalno, kai, atrodo, išlįsti iš aklavietės ir pajudėti į priekį galėtų padėti tik pirueto dvasios lengvas pojūtis…

Kas be ko, svarbiausia bus pastebėti, kad Olekas, kaip atrodo, turi dar neišnaudotos, kunkuliuojančios energijos atsargas, reikalingas prisiimančiam ministro pirmininko naštą (paprastu karjerizmu to nepaaiškinsi), ko neturėjo arba jau buvo išeikvojusi, kaip žinome, Vilija Blinkevičiūtė (kokia tai yra didelė Dievo dovana, gerai suprantu ir aš, šiandien iš ryto neturėjęs energijos net išsivalyti dantų, todėl su jumis, mielieji, dabar bendraujantis per atstumą, nuotoliniu būdu).

Savo ruožtu yra nemenka viltis, kad paskirtas į premjero postą Olekas sugebėtų paskirstyti savosios energijos užtaisą reikiamu būdu ir valso ritmu iki kadencijos pabaigos.

– O ką Jūs, mokytojau, galvojate apie virtinę skandalų, susietų su Palucko vardu, – paklausė manęs kažkoks spuoguotas jaunuolis iš amfiteatro gilumos.

Pagalvojau sau, kad nieko neatsakysiu, nes nepadoru būtų mindyti žmogų, pargriautą ant žemės. Dar daugiau, – kaip atrodo bent man, jo buvimo valdžioje baigiamasis akordas sugrąžinant Lietuvai ir jos žmonėms Vilniaus kultūros ir sporto rūmus didele dalimi atperka trumpalaikio ministro pirmininko būtas ir nebūtas nuodėmes. Tai yra ne tik materialinio apturėjimo, bet ir simbolinis savivertės atkūrimo aktas, bandymas nusimesti pažeminio naštą, ne kitaip.