Lapkričio 9 d. vakare Seimo opozicijos narys Gabrielius Landsbergis išplatino viešą pranešimą, kuriame siūloma ir vėl atidėti naujos kadencijos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) ir jos vadovo patvirtinimą Seime. Siūlymas grindžiamas tuo, kad VLKK sudarymas esą politizuotas, o Seimo Švietimo ir mokslo komiteto slaptu balsavimu išrinktas kandidatas į pirmininkus Audrys Antanaitis, nors ir yra lituanistas, bet nėra mokslininkas, todėl esą neturi reikiamos kompetencijos.
G. Landsbergis šį viešą pasiūlymą Seimo Pirmininkui grindė aštuonių kandidatų į naujos kadencijos VLKK narius nuomone, kurioje tik dar kartą buvo pakartoti Seimo nario Manto Adomėno motyvai, pateikti Švietimo komiteto posėdyje renkant VLKK kandidatus ir VLKK pirmininką. Įstatymas nenumato, kad VLKK pirmininkas privalo turėti mokslo laipsnį, o ir pati VLKK, vykdydama Konstitucijos ir įstatymų nustatytas funkcijas, veikia kolegialiai ir nėra mokslo institucija.
Tačiau kaltinimas komitetui, kad esą „VLKK šiais metais buvo formuojama ir jos pirmininkas renkamas ne remiantis narių kompetencija bei autoritetu lituanistų bendruomenėje, o politiniais motyvais“ yra stebinantis, žinant, kad kaip tik opozicijos atstovai komitete stengėsi išbraukti visus mokslininkus, netgi habilituotus lituanistikos mokslų daktarus, kad nebūtų sudaryta konkurencija opozicijos proteguojamai kandidatei, ir nė nesislėpdami mėgino primesti liberalius kandidatus, net ir visai ne lituanistus, taip atsiribodami nuo pagrindinės VLKK misijos.
Opozicijos veikėjų susirūpinimas komisijos ir jos vadovo kompetencija yra keistas, nes jų veiksmai ir sukūrė situaciją, kai iš aštuonių opozicijos įkalbėtų kandidatų, pasirašiusių po nepritarimu dėl siūlomo kandidato į pirmininkus, tik keturi yra lietuvių kalbos mokslininkai (VLKK sudaro 17 narių). Taigi iš kandidato į VLKK pirmininkus lingvistikos mokslinio laipsnio esą reikalauja opozicijos balsais išrinkti anglistas, muzikologė ir dvi literatės. Žinia, jų profesiniai gebėjimai taip pat nusipelno pagarbos, tačiau tokios pagarbos šį kartą jiems pritrūko kolegų lituanistų atžvilgiu. Tik trys iš aštuonių pasirašiusiųjų anksčiau dirbo komisijoje, tad kažin ar kol kas derėtų remtis jų nuomone dėl to, kaip geriau organizuoti komisijos veiklą. Komisija puikiai susiorganizuos, o konservatorių pareiškimai yra skirti vien klaidinti žiniasklaidą.
Tenka pabrėžti, kad opozicija, įpainiodama tiek šiuos, tiek kitus VLKK kandidatus į savo politinius žaidimus, elgiasi neetiškai taip pat ir dėl to, kad Seimas aukščiau paminėtų kandidatų, kurie įsitraukė į opozicijos organizuojamą „nepritarimo akciją“, dar net nėra patvirtinęs komisijos nariais. Jeigu šie asmenys iš tiesų nebenori vykdyti įstatymo nustatytų VLKK funkcijų, kiekvienas iš jų turi teisę atsisakyti šios veiklos. Tikime, kad Seimo dauguma nepasiduos mėginimams blokuoti VLKK sudarymą ir artimiausiu metu patvirtins visą naujosios kadencijos VLKK ir jos pirmininką.
Nepaisant visų pastangų sutrikdyti komisijos sudarymą, jos sudėtis yra pakankamai kvalifikuota, kad užtikrintų savarankišką ir kokybišką šios komisijos veiklą. Politikai, gaudami šios VLKK išvadas, galės pasitikėti, kad jos grindžiamos Konstitucija ir lietuvių kalbos puoselėjimo tikslais, ekspertų argumentais, o ne suinteresuotų politikų iš šalies primetama valia. Reikia taip pat tikėtis, kad naujoji komisija deramai pristatys ir argumentuotai paaiškins įgyvendinamą kalbos politiką plačiajai visuomenei, o to jai iki šiol akivaizdžiai pritrūko.
