Disidentas, europarlamentaras P.Gražulis: Žmonės, kurie kovojo už Lietuvą, padaryti pajuokos objektais

Europos Parlamento narys Petras Gražulis visais laikais nebijojo reikšti savo nuomonės, todėl visada turėjo daugiau priešų nei draugų.

P Gražuliui sovietiniais laikais teko platinti „Lietuvos katalikų „Bažnyčios kroniką“, protestuoti prieš Molotovo-Ribentropo paktą, pasėdėti areštinėse, net Mordovijos lageryje. O šiais laikais irgi tampomas po prokuratūras ar apkaltinamas Seimo nario priesaikos sulaužymu.

„Aš gimiau daugiavaikėje šeimoje ir labai religingoje, – pasakojo P.Gražulis. – Mano tėvas sovietmečiu, nors nebuvo komunistų partijos narys, užėmė kolūkio pirmininko pareigas. Jo sūnus, mano brolis Antanas, įstojo j kunigų seminariją, todėl už tai mano tėvą iš kolūkio pirmininkų išmetė. Dar prieš tai buvo atvažiavęs pas mus į namus Alytaus rajono komunistų partijos pirmas sekretorius Napoleonas Raguotis.

Sako mano tėvukui – tu galvok, kaip išmaitinsi šeimą, gal tegul bent kiti vaikai baigia kitus mokslus, o tik vėliau į kunigų seminariją įstoja Tai mano tėvas daug negalvodamas atsakė, kad visą gyvenimą meldėsi, kad nors vienas sūnus būtų kunigas, o dėl išmaitinimo, tai Dievas davė dantis – duos ir duonos.”

– Kunigais tapo trys Gražuliai. O kiek vaikų jūsų daugiavaikėje šeimoje buvo?

– Mūsų buvo šešiolika, bet vienas dar mažylis mirė, o penkiolika užaugome. Buvome nemažame nepritekliuje, bet dabar keliu sau klausimą, kada aš buvau laimingesnis? Ar dabar, kai mano materialinė pusė tikrai yra gera, ar tada, kai materialinė pusė buvo skurdi? Tada buvau laimingesnis. Buvo daugiau idealizmo. Vis vien, ne vien pinigai yra laimė.

– Augote Dzūkijos kaime, o dzūkų žemės nėra labai derlingos, be to – ir šalnos čia dažniau lankosi.

– Juo labiau, kai tarybiniais metais negalėjai turėti daugiau kaip 60 arų, o ir karvių negalėjai turėti daugiau kaip dvi. Sunkiai, gana sunkiai gyvenome, bet, kaip sakau, visi užaugom, o tėvuko nuostata nebuvo materialinės vertybės. Jam dvasinės vertybės buvo svarbesnės. Jis savo gyvenimu tai įrodė ,
Pakalbu dabar su savo broliu, kunigu Antanu, dėl kurio tėvuką iš kolūkio pirmininkų išmetė, tai jis sako, kad mes esame vienintelė šeima, kurioje visi buvo rezistencijos dalyviai Lietuvoje, sako, kitos tokios šeimos nėra.

Ir dar vienas dalykas – kai kur nors minimas „Kronikos” pogrindinis leidimas bei platinimas, tai vis kitus kviečia į minėjimus, bet niekada manęs nekviečia. Nors daugelis tų buvusių kalinių, disidentų ir kitų prisitaikė prie dabartinio gyvenimo. Jeigu neprisitaikė prie komunistinės sistemos ir nepalūžo, tai dabar jau palūžo.

Ir aš kartais juokiuosi, kad lietuviai atlaikė Sibirą, visokius persekiojimus, tremtį, o nuo šitos landsbergistinės-genderistinės ideologijos ir palūžo Gaila, kad tikrai yra labai daug palūžusių ir susitaikiusių su šita ideologija, nors krikščionys turėtų kovoti už krikščioniškąsias vertybes ir nepalūžti.

– Gal grįžkime į tuos laikus, kai ir jūs platinote draudžiamus katalikiškus leidinius.

– Šitoje srityje tikrai esu nemažai nuveikęs kartu su savo broliu Antanu. Turėjome slaptą spaustuvėlę. Ir spausdinom tą literatūrą, ir platinom, ir bendravom su tais, kurie platino, spausdino. Vytautas Andziulis (su Juozu Bacevičiumi – aut. past.) įsteigė pogrindinę spaustuvę „ab”, kuri dabar priklauso Vytauto Didžiojo karo muziejui. (Spaustuvė veikė Kauno rajone, Salių kaime nuo 1981 m. iki 1990 m. ir KGB nepavyko jos rasti – aut. past ). Veždavome tą slaptą literatūrą į Šakius pas tokį žmogų. Su daugeliu tų žmonių – disidentų, kovotojų už katalikybę teko bendrauti.

– Negi niekada nebūdavo baisu?

– Kažkaip tos baimės neturėjau, nors ne vienas bendražygis buvo uždarytas, įkalintas dėl antitarybinės literatūros platinimo. Ir mane porą kartų buvo sulaikę. Kada kunigą, disidentą Juozą Zdebskį pervažiavo mašina ir užmušė, mane irgi buvo tada sulaikę, bet kad baudžiamąją bylą tada būtų kėlę, tai nebuvo tokio dalyko.

Pažinojau daug garbingų kunigų – ir kunigą disidentą Alfonsą Svarinską, kuris mane ruošė pirmajai komunijai. Tokioje dvasioje ir augau Ir kunigą J.Zdebskį pažinojau labai artimai.. Dar yra Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, pas kurį man teko keletą metų gyventi. Kadangi jis pats nevairavo automobilio, tai aš ir pavairuodavau jam. Buvo veiklos ir pogrindinėje eucharistinėje organizacijoje, teko artimai bendrauti su vyskupais, kunigais.

– Negi jūsų tėvams nebuvo baisu, kad vaikai prie tarybinės sistemos nepritampa?

– Kaip sakiau, mano tėvukas niekada nesitaikstė prie jokios sistemos, pats buvo jos auka ir visada palaikė mūsų veiklą, ja džiaugėsi, nes ir pats nebuvo svyruojantis. Labai mažai tokių žmonių yra, todėl džiaugiuosi, kad turėjau labai tvirtą tėvą, kuris formavo mano požiūrį į pasaulį. Žinote, gyvenime visko buvo – ir aš buvau areštuojamas, gal kokiose šešiose Lietuvos areštinėse uždarytas tai dešimčiai, tai penkiolikai parų.

Buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius, kai dar dirbo milicininku, mane Alytaus areštinėje buvo uždaręs penkiolikai parų. Už tai, jog aš bažnyčioje rinkau parašus, kad būtų išlaisvinti politiniai kaliniai kunigai, o bažnyčios grąžintos tikintiesiems. Kažkokie saugumiečiai tuo metu buvo bažnyčioje ir mane apskundė, kad aš čia renku parašus. Tada mane jau po mišių sulaikė.

– Negi chuliganizmą „pripaišė”?

– Tiek metų praėjo, kad jau negaliu pasakyti, ką man „pripaišė”. Bet Grigaravičiui atleidau. Žmogus norėjo gyventi, prisitaikė, vadovavosi tarybiniais kažkokiais įstatymais, stengėsi ir perlenkė lazdą. Dabar dauguma tokių „pionierių”.

Buvo tarp jų ir tardytojų. Vieni net padarė karjerą. Anksčiau disidentus persekiojo, o paskui padarė karjerą Tik disidentai dabartinėje santvarkoje jokios karjeros valstybinėse įstaigose nepadarė. Vienintelis Petras Plumpa kažkiek padirbo valdžioje, bet irgi buvo sutryptas. Teko su PPIumpa pabendrauti ir dabar, ir anais laikais.

– O tarybinėje armijoje ar teko tarnauti? Ten tikintiesiems tikrai buvo sunku pritapti!

– Armijoje tarnavau, bet kadangi neatvykau į mokyklą karinių apmokymų, nedaviau priesaikos, tai mane nusiuntė į darbo batalioną. Jis buvo Brianske (Rusija). Ten kabinėjosi. Dirbau statybose, stogus klijavau, dengiau. Tikrai patyriau įvairiausių grasinimų, net nužudyti grasino, kad priesaikos nedaviau. Buvo ir nuo stogo smalos bidoną man ant galvos užpylę, gydžiausi ligoninėje karinėje. Buvo visko, bet dabar visuomenei tokie dalykai nerūpi, jinai yra genderistinė, išsigimusi, tai apie tuos senus dalykus net nelabai nori kalbėti, nes dabar tik pinigai ir genderizmas rūpi.

– O kaip atsidūrėte lageryje?

– Viskas prasidėjo dėl to, kai 1987 metais organizavome Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimą, po to buvo sulaikyta Nijolė Sadūnaitė ir kiti. O mes dar sugalvojome Vasario 16-ąją paminėti. Sugalvojome būdą, kaip žmonėms kuo daugiau susirinkti – paraginti tą dieną eiti į bažnyčią, padėti ant partizanų kapų gėlių ir už juos pasimelsti.

Tai kad tos akcijos nedarytume, nusprendė mane izoliuoti. Ir pasodino. Lageryje sėdėjau, tikrai buvo nemažai išgyvenimų, bet dabar žiūriu, kad tie žmonės, kurie kentėjo, kovojo už Lietuvą, padaryti pajuokos objektais arba prisitaikė. Todėl aš net nenoriu kalbėti visuomenei apie savo pergyvenimus. Tegul jie lieka su manimi – visi tie prisiminimai, ta kova už Lietuvą. Nes dabar visokios Čmilytės, visokios Grybauskaitės klesti. Ir Gitanas Nausėda, kuris įstojo į komunistų partiją, kai mane į lagerį sodino. Jie dabar labiausiai gerbiami Lietuvos žmonės. Todėl net nenoriu kalbėti kaip sakoma mėtyti kiaulėms perlus, nes kiaulės tave suės.

Buvę komunistai, tapę genderizmo šalininkais, dabar yra didžiausioje aukštumoje Mane tai pykina, o visuomenę džiugina. Nors jeigu ateitų kiti laikai, jie visi spjautų į Lietuvą, nes jų tikslas – ne Lietuva, bet geras gyvenimas sau.

Vis prisimenu vyskupą J.Kaunecką. Jis tikrai geras vyskupas. Aš manau, kad iš J.Kaunecko krikščioniškų vertybių turėtų pasimokyti dabartiniai kunigai. Tarybiniais laikais buvau „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete” (įkūrė kunigai disidentai Sigitas Tamkevičius, J.Kauneckas, A.Svarinskas ir J.Zdebskis – aut. past.), buvau žmogaus teisių gynimo Helsinkio komiteto narys.

Kartais pajuokauju su vyskupu J.Kaunecku, kad vėl reikia kurti tikinčiųjų gynybos komitetą. Apaštalas Paulius ir Bažnyčia smerkė homoseksualizmą kaip blogį, o Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Gintaras Grušas tikisi, kad naujasis popiežius Leonas XIV bus labai tolerantiškas LGBT bendruomenei. Vieni puikiai prisitaikė prie sovietmečio, o kiti – prie genderizmo?

respublika.lt