Žurnalistas Ričardas Čekutis kalbasi su kelių politinės psichologijos knygų autorius, profesoriumi, dr. Gediminu Navaičiu.
Šiandieną visi susirūpinę koronavirusu, priemonėmis, kurių imamasi jį suvaldyti veiksmingumu. Visuomenės dėmesys nutolo nuo rudenį vyksiančių Lietuvos Seimo rinkimų, kurie lems artimiausią mūsų ateitį nemažiau nei virusas. Pastaraisiais mėnesiais dešinėje politinio spektro pusėje sparčiai gausėja partijų, kurios žada naujus sprendimus. Kokios jų perspektyvos?
Kurios nors politinės grupės galimybes tiktų aptarti drauge su visuomenės nuostatomis. Šiandieną paplitusios dvi priešingos nuomonės.
a) Lietuva sėkminga šalis. Ji pasiekė savo politinius tikslus, kurie prieš trečdalį šimtmečio laikyti veikiau įstabia svajone, nei konkrečių veiksmų programa. Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, totalitariškai valdomas, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė ūkį, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, kuri yra ES ir NATO narė. Gyvename taip gerai, kaip niekad anksčiau.
b) Lietuva nesėkminga šalis, patekusi į visokeriopą sąstingį. Iš Lietuvos masiškai emigruojama, gyventojų mirštamumas viršija gimstamumą, apie ketvirtadalis Lietuvos žmonių gyvena skurdo rizikoje. Tautai gresia pavojus išnykti.
Šios nuostatos tiek priešingos, kad posakis – tiesa per vidurį – joms nebegalioja. Dešiniųjų partijų nariai ir šalinininkai paprastai laikosi antrosios nuostatos.
Iki šiol rinkimus laimėdavo partijos skelbusios globalios Lietuvos viziją, kuri jų nuomone yra laimėjimas. Tas pats vyko visoje Europoje, kurioje laimėdavo leftistinės politinės jėgos. Pastaruoju dešimtmečiu daug kur politinė padėtis pakito. Jei pavyzdžiui 1972 metais „Nacionalinis Frontas“ Prancūzijoje surinkdavo apie procentą rinkėjų balsų, tai šiandieną jis surenka bent trečdalį. Panašiai pakito Vokietijos rinkėjų nuostatos, nacionalinės partijos laimi rinkimus Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Ar naujų partijų kūrimasis Lietuvoje rodo, kad keisis ir Lietuvos politinė situacija?
Pokyčių idėja subrendo. Šiuo metu dešinį patriotizmą skelbia, mažiausiai, penkios – šešios partijos. Apklausos rodo, kad Lietuvos visuomenė būtų palankesnė dešiniosioms partijoms– tiek šeimos, tiek tautiškumo, tiek migracijos, tiek socialinio teisingumo klausimais. Taigi yra nauja galimybė, tačiau būtent dešiniosios partijos ir apklausose, ir rinkimuose pastebimai nusileidžia partijoms atstovaujančioms globalistinę ideologiją.
Buvusiuose Seimo rinkimuose apie 15 proc. balsų atiduodama už partijas, kurių atstovai nepatenka į Seimą. Labai tikėtina, kad naujos ir seniau veikiančios dešinį patriotizmą atstovaujančios partijos pasidalins šiuos balsus ir tik 2 – 3 jų atstovai bus išrinkti vienmandatėse apygardose. Ar gali būti kitaip? Ar kuri nors iš dešiniųjų partijų gali būti gausiau atstovaujama? Vienareikšmiai atsakau: „Ne“. Priežastis – labai paprasta: šių partijų programos iš esmės nesiskiria, o kurios nors partijos lyderis nėra ženkliai pranašesnis, patrauklesnis visuomenei už kitų partijų lyderius, taigi rinkėjas jas mato kaip vieną visumą ir paremia bet kurią ar nei vienos.
Dešinieji būdami ideologiškai vieningi organizaciškai yra suskaldę, stokoja veiksmų derinimo, tarpusavio palaikymo. Tikriausiai prie negebėjimo bendradarbiauti priskirtinos ir problemos neleidusios sukurti vieningą rinkimų sąrašą. Kodėl jie nesugeba to padaryti?
Dešiniųjų partijų problema savo esme ne ideologinė, o psichologinė. Tai sovietinis mentalitetas – sovietinio žmogaus mąstymas ir elgesys. Jaunesni mūsų pokalbio skaitytojai, užaugę laisvoje Lietuvoje, nelabai supras apie ką kalbame, bet vyresni prisimins. Stalino diktatūros metais žmonės trėmė į Sibirą už valdžiai netikusius posakius, vėliau kalbėti buvo leista. Anekdotų apie sovietinius vadus buvo gausybė. Tačiau, bet koks bendras veikimas žiauriai persekiotas. Pasekmė – mes ir šiandieną turime labai silpną pilietinę visuomenę, o paprasčiau sakant – nemokame tartis ir susitarti, nemokame bendrai veikti.
Galimybę jungtis dešiniosios patriotinės politinės jėgos jau turėjo. Tačiau partijų vadovų susireikšminimas, o ypač jų artimiausios aplinkos kaprizai, įsižeidimai ją sužlugdė. Derybos dėl tokios koalicijos baigėsi niekuo, nes vėl aiškintasi: kas geresnis lietuvis, kas tikresnis katalikas, kieno partija galingesnė. Todėl politine sėkme vis mažiau betiki partijų nariai, o daugelis patriotiškų visuomenininkų nusivylė jų pažiūras atstovaujančiais politikais.
Ar tai reiškia, kad šiuose rinkimuose vėl nebus stiprios dešiniosios alternatyvos, kad dešiniųjų pažiūrų rinkėjų balsai išsisklaidys, o jų nuomonei nebus atstovaujama?
Dešiniųjų partijų eiliniams nariams reikia išguiti iš savęs sovietinį nuolankumą. Nemėgstu šio žodžio „eilinis“, nes kiekvienas gali tapti išskirtiniu, tačiau kol kas jie elgiasi kaip eiliniai. Įveikus sovietinį negebėjimą bendradarbiauti iškart atsirastų, ką pasiūlyti Lietuvai. Šiandieną nei vienai iš patriotines idėjas skelbiančių partijų negalima atiduoti valdžios, nes nei viena iš jų neturės intelektinių ir organizacinių pajėgumų valdyti. Tačiau kaip visuma dešinioji patriotinė politinė grupė yra išskirtinai įdomi ir stipri. Jiems tereikia susijungti.
Padaryti tai organizaciškai paprasta, bet psichologiškai sunku. Tarp šių partijų narių, kurių, bendrai sudėjus, yra arti penkiolikos tūkstančių, turi atsirasti tie pirmieji, kurie pasakys savo išrinktiems pirmininkams, partijų tarybų ir valdybų nariams – privalote susivienyti, privalote baigti tuščius ginčus. Tiesiog traukite burtus, kas pirmas rinkiminiame sąraše, kas antras, o kas trečias. Burtai išspręs nesutarimus ir atvers kelią į sėkmę. Veikiausiai išdrįsusius (nors ko čia bijoti?) ir taip pasakiusius palaikys kiti partijos nariai, nebenorintys būti nuolat pralaiminčių padėtyje. Šiandieną – informacinių technologijų, inteneto, feisbuko amžiuje, karantino metu – nereikia suvažiavimų, posėdžių ir susirinkimų. Reikia, kad kiekvienas tapęs dešiniosios partijos nariu prisėdęs prie kompiuterio paklaustų bendraminčių ir savo partijos pirmininko: „Ar vardan Lietuvos gali būti antras?“ ir sužinotų atsakymą. E. žinutė socialiniuose tinkluose gali pakeisti dešiniųjų padėtį. Partijų nariai turi suvokti, kad jie nėra sovietinių laikų eiliniai vykdytojai, suprasti savo, kaip laisvo žmogaus, atsakomybę ir galimybę. Jei jie atsisakys klusnaus nuolankumo, jei dešinieji sugebės priimti burtų nulemtą sprendimą – įrodys, kad verti valdžios ir ją gaus.
Mūsų pokalbį galime baigti šia optimistinę įžvalgą ir mano klausimu žurnalistui. Ar „Respublikos“ redakcija atsiradus poreikiui organizuotų burtų traukimą?
Tikrai, taip.
Prierašas: „Pozicijos“ redakcija mielai palaikytų tokią iniciatyvą, paremtų partijų vienijimąsi, jeigu iš tikrųjų būtų tik tokie skirtumai, apie kuriuos kalba prelegentai. Tačiau, redakcijos žiniomis, ne garsiai deklaruojamos vertybės, o fundamentalūs kai kurių partijų lyderių elgesio kaitaliojimai ir jų elgesio neatitikimas skelbiamoms deklaracijoms, neleidžia dešiniosioms jėgoms susivienyti.
Dar karta perskaiciau. Patikejau galimybe.kad Lietuva pasikeis
.Aciu uz ideja.
Kas yra ta „dešinė” ir kas ta „kairė” ir kuo jos skiriasi ir kokia nauda didesnė Lietuvos piliečiui iš vienos ar kitos? Dešinė, dešinė, dešinė…, o gal kraštutinė dešinė. Mums tai visiškai tuščias garsas ir „dešinė”, ir „kairė”! Taip „dešiniaisiais” pasivadinę konservatoriai pasirodė kaip tikrieji kairieji, o kairiaisiais laikyti Brazausko komunistai veikė kaip tikrieji dešinieji – prichvatizavo Lietuvos turtus, išsidalino įmones, tapo postkomunistiniais „verslininkais”! Lietuvos dešinieji turėtų atstovauti stambiajam kapitalui, bet Lietuvoje įmonės siekia tik vidutiniokų lygį, o kitos užsienietiškos čia turi tik filialus, kurie iš Lietuvos tik pelnus pumpuoja į savo šalis!
Faktiškai partijas kuria pinigai – Brazausko komunistai turėjo gerą paveldą ir niekas taip ir neatrado TSKP-LKP pinigų, Plaksas turėjo pinigų ir subūrė savo gaują, Užpackys turėjo, tiksliau gavo pinigų subūrė savo gaują, liurberalų gauja gyvavo, kaip neseniai pasirodė iš „paskolų” brendžio dėžutėse, Lanzbergiui – Tetušiui – liko „Perestroikos Sąjūdžio” paklusniai nuolanki nomenklatūra, R.Karbauskis vėl gi , LŽVS pinigų maišas. Dabar pirmaeilis uždavinys – kas finansuos Nac.susivienijimą, ar tik nekyšos kokio niekšelio Sorošo ar Zurofo ausys?!
Užduotas klausimas : „Ar vardan Lietuvos gali būti antras?“ Gal ir galiu, tik vardan kokios Lietuvos? KOKS YRA VALSTYBĖS TIKSLAS?
Tikslą galima pervadinti į viziją. Tuomet 2 klausimai. KOKIA YRA TRUMPALAIKĖ IR KOKIA YRA ILGALAIKĖ VALSTYBĖS VIZIJA?
Šiuo metu pagrindiniame įstatyme – Konstitucijoje nėra nei tikslo, nei vizijos.
Atsiprašau už klaidą mano komentaro trečiojoje eilutėje. Turi būti: „sužlugdo jau ne pirmą kartą”
Visada verta pagalvoti, kas laukia, jei nesugebėsime susivienyti. Prof. Gediminas labai taikliai pastebėjo, kad „partijų vadovų susireikšminimas, o ypač jų artimiausios aplinkos kaprizai, įsižeidimai” galimybę susivienyti sužlugdo jau pirmą kartą. Kai asmeninės ambicijos tampa svarbiausiu motyvu, tiek vertinant save, tiek galimus bendražygius, nebeįmanoma susitarti dėl bendros veiklos strategijos, O tada pralaimi ir patys „lyderiai” (kitaip, kaip be kabučių jų tokiais negalima vadinti), ir tie, kurie dar bandė jais patikėti. Sąjūdis davė pačią didžiausią pamoką, nes jame buvo ne vienas lyderis, o visas būrys vienas kitą papildančių, siekiančių bendro tikslo. Vienas iš didžiausių dabartinių „lyderių” priešas yra jų pačių liežuvis, t. y. neatsakingas švaistymasis aštriais posakiais ir tas prakeiktas noras būti tik „pirmuoju”. Net ir dėl dabartinės padėties vertinimo reikia išsiaiškinti ir susitarti. Nėra taip, kad „Lietuva sėkminga šalis” arba kad „Lietuva – nesėkminga šalis”. Juk matome, kad yra ir pasiekimų, ir nesėkmių. Iš jų analizės ir turi susiformuoti bendro veikimo taktika.
Atsikvošėkime, nes laukti, kol „lyderių” galvos prašviesės, jau nebegalima. Prasidėjo ne „koronavirusas”, o Trečiasis pasaulinis karas. Tas šikšnosparnių virusas yra tik karo priemonė, per labai trumpą laiką nužudžiusį jau daugiau kaip milijoną žmonių. Neatsitiktinis dalykas yra ir tai, iš kur karas prasidėjo. Jokia kita valstybė tam ryžtis negalėjo. Visa kita: kad niekas karo nepaskelbė, kad ant galvų nekrinta bombos, yra tik sustabarėjusio mąstymo liekanos.
Tiksliai užduotas klausimas : „Ar vardan Lietuvos gali būti antras?” Turime jį užduoti Juozaičiui, Radžvilui, kitiems partijų vadams. „Pozicijos” redakcija irgi gali užduoti.
Daug iš tų partijėlių vadukų sutiktų būti antras, bet tų partijėlių ne dvi, o gal dešimt, tai reikėtų paklausti ar gali būti dešimtas, ar net dvidešimtas!
Abu pradiniai Lietuvos apibudinimai tikslūs. Tačiau būtina suvokti dabartinę didžiausią Lietuvai darančia žalą. Tai masinė emigracija į 4 kartus didesnes algas mokančias šalis. Solidarumas ir tautai išlikti būtina kelti MMA, kad greitai pasivytu vakarų ES žemąsias algas. Galimybė tam atvira nes esame toje pačioje ekonomikoje su vakarų ES kraštais.
Šitam priešinasi daug verslininkų nes jiems pigūs darbininkai tinka.
Mums atrodo, kad mielasisi Algis Kazlauskas klysta ir dėl emigracijos ir dėl MMA. Pažiūrėkime kiek miljonų emigravo savo laiku iš Anglijos, Airijos, Prancūzijos! Ir ką? Sugebėjo susikurti savo kolonijas, savo diasparas ir tos šalys visiškai nesunyko, o atvirkščiai iškilo, pagausėjo! Todėl pagrindinis rūpestis turėtų būti ne emigracija, o gimstamumas lietuvių Lietuvoje! Dabar dėl MMA. Pirma, jei Lietuvoje bus atlyginimai sulyginti su labiausiai išsivysčiusiomis šalimis, tai kokį kapitalą galėsime prisivilioti? Iš Rusijos, iš Kinijos, gal iš Afrikos? Antra, atlyginimus turi lemti našumas ir Pasauliui paklausios produkcijos gamyba. Žinoma galimas ir kitoks šalies vystymosi planas – afšorinių firmelių steigimas, nešvarių pinigų plovimas ir pan. Bet vargu ar tai skatins kultūrą ir pažangą.