Išklausiau pokalbį apie surogatinę motinystę . Keletas minčių:Akivaizdu, kad pats savaime tai bene labiausiai žmogaus orumą paniekinantis ir šeimos idėją griaunantis dabartinės valdžios sumanymas. Beje, nuosekliai liberalus: turiu pinigų, man reikalinga paslauga, tad kokie dar gali būti draudimai ir ribojimai? Ir aišku, kodėl dabar teikiamas – bendra košė, iš jos vistiek ką nors pavyks prastumti.
Laidoje dalyvavusi liberalė expressis verbis pripažino, kad toks įstatymas skirtas homoseksualų poroms (beje, įstatymo projekte nekalbama ne tik kad apie santuoką, bet ir apie partnerystę), o surogatinių motinų ratas niekaip neturi būti ribojimas (čia apie propagandinį žodį „altruistinis”).
Liberalės ir jos rėmėjų kalbos laidoje rodo ypatingą jų cinizmą ir dviveidystę: kai kalbama apie vaiko perdavimą užsakovams, jie nuolatos linksniuoja žodį „sutartis”. Šis žodis niekaip neužgauna niekieno orumo. Bet kai pamėginama kalbėti apie bendro gyvenimo susitarimą, prasideda rypavimai ir „užgautas orumas”.
Nors laidos žurnalistė mėgino klausti, tačiau niekas atsakymų nepateikė, nors vargu ar nežinojo. Ir vis dėlto, kaip gimsta tokie įstatymų projektai? Reikėtų spėti, kad jį parašė ne ministerijos tarnautojai, bet kokia nors advokatų ar teisinių paslaugų kontora. Būtų įdomu sužinoti, kokia? Toliau: net ir idėjiškai artima tokia kontora nedirbtų veltui. Tokiu atveju, kas jai sumokėjo? Dulkio ministerija? O gal koks nors fondas? Koks? Kiek? Nesitikiu, kad kokia nors Indrė Makaraitytė su savo vadinamuoju Tyrimų skyriumi domėtųsi šita istorija. Bet gal Vilma Matuseviciutė Danauskienė?
