Su žurnalistų grupe svečiuodamiesi Pakruojo rajone, sutikome daug puikių žmonių, darančių viską, kad jų kraštas klestėtų. Ne vienas pakruojiškis, bandęs įsitvirtinti kitame Lietuvos kampely ar už savo tėvynės ribų, galiausiai sugrįžo gimtinėn. Taigi šis pasakojimas apie tuos, kurie jaučiasi laimingi, gyvendami ir darbuodamiesi po savo tėviškės dangum.
Stiprybę dovanojo giminės šaknys
Mus pasitikusi Pakruojo rajono Dvariškių kaimo sodybos „Margas ponis“ šeimininkė Apolonija Vaitkevičienė papasakojo, kad ir jos, ir artimų giminaičių šeimos yra įsikūrusios senelių žemėje. „Čia – mano tėvų namas, už jo – mūsų sodyba. Čia ūkininkauja mano pusbrolis ir auga jaunoji giminės karta – penketas atžalų. Kadangi visi savi, jokiomis tvoromis asmeninių valdų nesame atsitvėrę“.
Lietuvos žemės ūkio akademijoje Kaimo plėtros administravimo mokslus baigusi moteris kurį laiką gyveno ir dirbo Kaune. Bet štai jau aštunti metai eina, kai su vyru grįžo į gimtąsias vietas, kur pagaliau galėjo imtis savo didžiausios svajonės – turėti asmeninį žirgyną – įgyvendinimo. Žirgai Apoloniją žavėjo nuo mažų dienų, ir vaikystės troškimas kada nors turėti juodą gražuolį ristūną dabar yra virtęs realybe. Pirmasis šeimininkės augintinis, juodo plauko kabardinų veislės žirgas Sokas, jau garbaus amžiaus, tebegyvena iki šiol. Ganyklų plotais dabar dalijasi iš viso trylika įvairių veislių žirgų, įskaitant ir mažuosius ponius. Šeimininkams ne tiek šių gyvūnų veislės rūpi, kiek jų charakteriai. Kadangi sodyboje dažnai lankosi šeimos su vaikais, reikia, kad žirgai būtų stabilios psichikos, draugiški žmonėms ir saugūs mažiesiems.
„Mano hobis – jodinėjimas, ir puiku, kad jis sutampa su mano darbu. Į sodybą atvykstančius vaikus pratinu bendrauti su žirgais, perprasti jų charakterį ir mokau jodinėti; be jojimo treniruočių ir individualių užsiėmimų, dažnai organizuojame varžybas, į kurias atvyksta ir jojikai iš kitų žirgynų. Turime specialiai mokytis jodinėti įrengtą jojimo aikštę, savas saugias trasas. Juk pasileisti laukais negalime, nes tai jau būtų ekstremalusis jojimas. Laikomės taisyklės – vaikas turi kuo daugiau bendrauti su žirgu ir išmokti pats jį pasibalnoti.“
Žirgyno šeimininkė pasidalijo savo svajone: ji labai norėtų ateityje dirbti su neįgaliais vaikais, kuriems jodinėjimas padėtų stiprinti sveikatą. Aišku, užsiėmimai su sveikatos problemų turinčiomis atžalomis reikalauja specialaus pasiruošimo, taigi reikėtų išsiugdyti ir komandą, kuri sugebėtų vadovauti tokiems sveikatingumo užsiėmimams.
Sodybos šeimininkė pasiūlo pasidairyti po savo valdas, ir mes darniu būreliu pirmiausia patraukiame prie didžiulio aptvaro. Išsyk prisiartina porelė ponių – kumelaitė Dior ir jos patinėlis Lakis. Drąsioji dama, vadovaujanti šiam duetui, išsyk ima kaulyti skanėstų, taigi pavaišiname ją iš anksto šeimininkės paruoštomis morkomis. Pasak Apolonijos Vaitkevičienės, poniukę galima drąsiai vadinti profesionaliu modeliu – ji labai mėgsta pozuoti fotosesijoms, kurios ypač populiarios lankytojų tarpe. Kaip ją pastatysi, taip ir stovės. Tiesa, su ja niekas nejodinėja, užtat Lakis mėgsta bendrauti su vaikais ir mielai dalyvauja jojimo treniruotėse.
Iš tolo pasigrožime ganyklos tolumoje besiganančiais kitais žirgais, tarp jų – ir juoduoju gražuoliu – pirmuoju ponios Apolonijos žirgu. Jam jau 30 metų – garbus amžius, bet senjoras oriai vaikštinėja po pievas ir vadovauja kumelaitėms. Šios sodybos šeimininkai suteikia auginamiems gyvuliams didelę laisvę; pasak jų, kuo daugiau natūralumo, tuo žirgai sveikesni. Gyvūnai daug laiko praleidžia gryname ore, ir žiemą taip pat, taigi yra gerai užsigrūdinę.
Toliau mūsų maršrutas veda link žirgyno pastato. Pakeliui garsiausiu gagenimu pasitiko aptvarėlyje laikomos žąsys. Išgirdome, kad anksčiau šie triukšmingi paukščiai vaikštinėjo po sodybą palaidi, bet vėliau jau pernelyg įsidrąsino ir pradėjo laikyti kiemą asmenine nuosavybe bei ją ginti nuo lankytojų, juos žnaibydami, tad laisvę baltaplunksniams naminiams sparnuočiams teko apriboti… Užtat pulkelio olandų mini veislės ožkyčių meilumas buvo tiesiog beribis! Pasak šeimininkės, šie žaismingi gyvūnėliai visiems dovanoja itin šiltų emocijų – nuo jų tiesiog neįmanoma atitraukti vaikų!
Žirgyne pirmiausia išvydome garsiosios žemaitukų veislės atstovą, taip pat margai taškuotą ponių kumelaitę Anabelę su jos dukryte Afrika. Anabelė irgi dirba su vaikais – tiek per treniruotes, tiek per ekskursijas. „Mūsų gyvūnėliai labai taikūs, turbūt dėl to, kad gauna daugiau morkų negu darbo“, – šypsosi ponia Apolonija. – Ypač meili kumelaitė Liepa, už kiekvieną gardėsį atsilyginanti bučiniu. Su vaikais labai puikiai sutaria žirgelis Gojus; jam jau aštuoniolika metų, ir mes jį labai saugome“.
Kiekvieną vasarą „Margo ponio“ sodybos šeimininkai organizuoja vaikų vasaros stovyklas, į kurias atvyksta ne tik savojo, bet ir tolimesnių rajonų bei miestų moksleiviai. Su jauniausiais stovyklautojais dirbama tik dienomis, o vyresni gali rinktis stovyklavimą su nakvynėmis.
Ir dar vieną rimtą užsiėmimą turi Vaitkevičių šeima – prikelti naujam gyvenimui istorinį Lygumų miestelio pastatą, kuriame anksčiau veikė vaistinė ir gyveno vaistininko šeima. Prieškario laikų trobesys iki šių dienų yra išlaikęs savo autentiškumą: stovi išlikę senieji vaistinės baldai, įranga ir instrumentai, medikamentų dėžutės ir buteliukai… Buvę šio namo savininkai, nusprendę jį parduoti, rinkosi tokį pirkėją, kuris išsaugotų prisiminimą apie tai, kas jame kažkada buvo, taigi Vaitkevičių pasiryžimas atiduoti duoklę garbingam praeities paveldui juos itin nudžiugino. Naujieji šeimininkai svajoja paversti šį statinį kūrybine erdve: čia organizuoti gyventojų susitikimus su menininkais, rengti parodas, dailininkų plenerus, edukacinius užsiėmimus… Žinoma, mūrinuką teks remontuoti, o kad būtų išsaugota jo autentika, dabartiniai savininkai žada nuolat konsultuotis su buvusio jo savininko – vaistininko – sūnumi. Beje, vaistinė šiame pastate veikė ir tarybiniais metais, ir jau atkūrus nepriklausomybę; deja, Lygumuose itin sumažėjus gyventojų, jai tapo sunku išsilaikyti. „Miestelyje tebestovi nemažai nebegyvenamų įdomios architektūros prieškario laikmečio pastatų, tiesiog akyse nykstančių, ir man dėl to labai liūdna, – sakė Apolonija Vaitkevičienė. – Lygumai – įdomus miestelis, vien jame esanti raudonbokštė Šv. Trejybės bažnyčia ko verta! Taip norėtųsi jo gyventojus pradžiuginti įdomesniais kultūriniais renginiais.“
Moteris aprodė ir ūksmingą sodą, supantį senąją vaistinę. Pasidalijo šeimai kilusia idėja apgyvendinti tarp vešlios šio sodo augalijos savuosius augintinius – ponius, žąsis, ožkeles. Išeitų lyg ir savotiškas mini zoologijos sodas: ir gyvūnams būtų malonu gaiviame pavėsyje, ir vietos gyventojams galimybė jais pasidžiaugti. Kasmet rugpjūtį Lygumuose vyksta miestelio šventė, suburianti daug dalyvių, taigi jiems praleisti laiką rūpestingai prižiūrimame gamtos kampelyje irgi būtų malonu. Pavasarį Vaitkevičiai išgenėjo senuosius medžius, išvalė aplinką. Gal kada ir į buvusios vaistinės patalpas žmonės galės užsukti arbatos atsigerti…
Žodžiu, planų ši darbšti jauna šeima turi daugybę. „Kadangi mūsų žirgynas jau ganėtinai žinomas aplinkiniuose kraštuose, manome, kad „asmeniniais kanalais“ prisikviesime į savąją kultūrinę erdvę dalyvių. Šitaip bus žengti pirmieji žingsniai vaistinės „įveiklinimo“ link“, – dalijosi mintimis Apolonija Vaitkevičienė.
Atsisveikindami su svetingais „Margo ponio“ šeimininkais, uždavėme paskutinį klausimą: kur slypi paslaptis, skatinanti kelias šeimos kartas gyventi greta, saugoti giminės tradicijas ir jas skiepyti savo vaikams? Sutikime, šiais „šeimų išsibarstymo po platųjį pasaulį“ laikais ne taip dažnai išvysi darnų giminės ratą, besiglaudžiantį arti vienas kito. Atsakymas nuskambėjo vieningas – giminės seneliai ir proseneliai sugebėjo ateities kartoms įskiepyti pagarbą, atsidavimą ir lojalumą vienas kitam. Tai iš jų perimta visa, kas geriausia.
„Žirgai man – sėkmės simbolis ir ramybės oazė“
Žirgai – ir kitos Pakruojo rajone gyvenančios moters, jaunos mokslininkės Viktorijos Gecaitės džiaugsmas. Bendravome su Viktorija Pašvitinyje, kur ji gyvena su savo vyru Andriumi Kvedaru ir dukra. Sutuoktinis vadovauja šeimos ūkiui, kuriame mokslų daktarė turi galimybę atlikinėti savo mokslinius bandymus, susijusius su sėjomaina, tarpiniais pasėliais, laukų tręšimu bei naujų rūšių ir retesnių augalų auginimu.
Viktorija Gecaitė – Žemės ūkio akademijos auklėtinė. Dar besimokydama agronomijos, gilinosi į žieminių rapsų sėjos laiko problemas. Baigusi magistrantūros studijas, keletą metų dirbo Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos augalininkystės konsultante Pakruojo rajone. Tačiau jos moksliniai tyrimai tuo neužsibaigė: moteris tęsė juos doktorantūroje, į kurią ją pakvietė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centras. Doktorantūros tema irgi buvo susijusi su žemės ūkiu. Apgynusi mokslinį darbą ir tapusi agronomijos mokslų daktare, mokslinę veiklą Viktorija tęsė Žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotyje.
Na, bet grįžkime prie jaunos moters hobio – jodinėjimo žirgais. Jodinėti Viktorija išmoko dar vaikystėje, mat augo kaime prie Žagarės, ūkininkų šeimoje. Iš kaimyno, auginusio žirgus ir mačiusio mergaitės prieraišumą šiems gyvūnams, devintojo gimtadienio proga dovanų gavo mažą kumelaitę. Kitą žirgelį savo dukrai dovanojo tėvai.
Dabartiniame ūkyje mokslininkė laiko tris žirgus. Su savo „laukų drauge“ kumelaite Fani dažnai apjoja laukus – raitomis gali apžvelgti auginamas kultūras ir greičiau, ir akyliau. „Žirgai man – sėkmės simbolis ir ramybės oazė“, – ištarė Viktorija, pakviesdama mus susipažinti su savo keturkojais numylėtiniais. Laukuose ganėsi ne tik Fani, bet ir jaunas eržiliukas bei neseniai Fanei gimusi maža kumelaitė. Pastaroji dar neturėjo vardo, bet dabar, be abejonės, jau yra kokio nors gražaus vardo savininkė.
„Tradicija“, sauganti ir puoselėjanti kokybiškos konditerijos gamybos tradicijas
Jau septynerius metus Pakruojyje gyvena ir iš Didžiosios Britanijos su vyru ir dukromis sugrįžusi Laura Virkštienė. Šešiolika metų, praleistų svetur, nenuslopino šios šeimos narių noro parvykti į tėvynę. Dar tebedirbant svetur, čia kilo nauji šeimos namai – juk grįžus reikėjo kažkur gyventi. Šeimos galvos laukė ūkininkavimas savos žemės plotuose, na, o ponia Laura nusprendė imtis asmeninio verslo – įsteigti Šakočių gamybos cechą. Žinoma, nebuvo lengva – reikėjo prisiderinti ir prie lietuviškų reikalavimų verslui, ir prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų, ir pasirūpinti parama įrangai gauti. Tik štai konkurencijos moteris nebijojo – buvo tikra, kad jos kepiniams pirkėjų tikrai nestigs. Mat buvo nusprendusi kepti šį Lietuvoje populiarų skanėstą tik iš pačios aukščiausios kokybės produktų. Jokio margarino, jokio palmių aliejaus, jokių dirbtinių priedų, kuriuos naudoja kai kurie didelius šakočių kiekius rinkai tiekiantys kepėjai! Ponia Laura nesirengė imtis šakočių kepimo platesniu mastu – ėmė dirbti tik pagal klientų užsakymus. Pastarųjų tikrai netrūksta – Šakočių namai, praminti gražiu „Tradicijos“ vardu, vos spėja tenkinti Pakruojo ir jo apylinkių gyventojų poreikius. Na, dar vykstama į įvairias šventes ir muges. Iš pradžių šiuos skanėstus kepdavusi dviese su vyru, vėliau šios įmonėlės savininkė pasisamdė kepėją, dirbančią iki šiol. Juk sutuoktiniui ir savų darbų per akis: jis – ūkininkas, auginantis grūdines kultūras; be to, ir sodybos priežiūra vyriškų rankų reikalauja. Visa rūpestingai išpuoselėta aplinka čia tiesiog traukte traukia akis.
Laura Virkštienė neslepia: šakočių receptų yra daug, kiekvienas kepėjas renkasi pagal savo skonį. O ir iškeptas gaminys vienam patinka dar šiltas, kitam – kiek pastovėjęs ir subrendęs. Neseniai nuo volo nuimto šviežutėlio šakočio šeimininkė pasiūlė paragauti ir mums. Skanėstas tiesiog tirpo burnoje, palikdamas malonų sviesto poskonį. Beje, „Tradicijos“ įmonėje iš šakočių „žaliavos“ dar gimsta populiarusis „Tinginys“, taip pat kepyklėlėje dar kepamos kanelės bei močiučių per mėsmalę kažkada plačiai gaminti naminiai sausainiai… Užsakovai renkasi tai, kas jiems skaniausia… „Mus, kaip ir visus konditerija užsiimančius verslininkus, neramina tiktai nuolat didėjančios žaliavų, ypač sviesto, kainos. Jeigu jos ir toliau taip sparčiai kops į viršų, šakočiai gali tapti prabangos preke, pasitiekiama tik iškilmingomis progomis“, – atvirai sako ponia Laura.
Na, o kol šie skanėstai dar įperkami, tikrai patartume užsukti į Pakruojo Liepų gatvės trečiuoju numeriu paženklintą kepyklėlę. Čia ir skanėstais pasigardžiuosite, ir puikios kavos išgersite, o panorėję pailsėti ilgiau puikioje aplinkoje, ir apsistoti galėsite – šeima turi nuomojamų kambarių.
Editos Jakštienės nuotraukos
