Ukrainiečių režisierės Marinos Er Gorbach filmas „Klondaikas“ – sunkus, tarpais sulėtintas, tarpais su groteskiniais elementais. Jį peržiūrėję, vargu ar išeisime pakilios nuotaikos, tačiau neišvengiamai ilgai apie jį mąstysime, dėl jo diskutuosime su draugais. Vieniems šis filmas nuims rožinius akinius, kitiems pažadins dar didesnę neapykantą priešui. Tačiau bet kuriuo atveju „Klondaiką“ pamatyti privalu.
Klondaiko“ įvykiai vyksta 2014 metų vasarą Donecko srities Grabovo kaime, kuris pamažu patenka į Rusijos palaikomų separatistų interesų sferą. Pagrindiniai filmo herojai – sutuoktiniai Irka ir Tolikas. Moteris laukiasi kūdikio, bet atkakliai atsisako palikti savo namus, nežiūrint į tai, kad aplinkoje jau labai aiškiai juntamas karas. Į jų namą pataiko sviedinys, yra vandens ir elektros tiekimo problemų, kaime nėra nei medicinos punkto, nei parduotuvės, o judviejų automobilį „pasiskolino“ separatistai.
Lūžio momentu tampa 2014 metų liepos 17-oji, kai netoli Grabovo kaimo nukrenta separatistų numuštas keleivinis lėktuvas „Boing“, priklausąs Malaizijos oro linijoms. Šios katastrofos metu žūsta visi keleiviai ir ekipažas – 298 žmonės. Beje, šiuo atveju aviakatastrofa tėra greičiau fonas, o ne pagrindinė siužetinė filmo linija. Ukrainiečių šeima atsiduria šios aviakatastrofos įvykių epicentre.
Skirtingi savo charakteriais, pasaulėžiūra, požiūriu į šalyje vykstančius tragiškus įvykius filmo herojai bando suprasti, kas vyksta jų aplinkoje ir mėgina gyventi, nežiūrint į nieką. Moteris iš visų jėgų bando laikytis įprasto gyvenimo ritmo (nors koks jis gali būti, tas gyvenimas, kai griūna tavųjų namų sienos, kai esi verčiamas pjauti savo gyvulius ir nuolat krūpčioti nuo riaumojančios karo technikos). Tuo tarpu jos sutuoktinis – absoliutaus neapsisprendimo būsenoje, nežinantis, kaip elgtis ir kaip užtikrinti saugumą žmonai.
Herojų vidinis gyvenimas 2014 metais atitinka to laikmečio ukrainiečių dvasinę būseną. Kaip tada, taip ir dabar, ukrainiečiams tenka rinktis – palikti savuosius namus ar niekur nesitraukti. Mes regime herojų nerimą, vėliau – situacijos suvokimą, bandymus ieškoti tiesos, abejones. Rezultatas – režisierė parodo, kas iš tikrųjų yra jų tautos priešas. „Klondaike“ daug simbolių.
Simbolinis yra jau paties kūrinio pavadinimas. Simboliais tampa netgi tokios detalės, kaip konservuojami pomidorai arba atitinkamu filmo momentu per dangų skriejantys debesys. Tuo pačiu „Klondaiką“ galima priskirti ir tiems filmams, kurie neturi universalios „priėmimo“ formulės – kiekvienas žmogus gali įžvelgti savuosius simbolius ir prasmes, priklausomai nuo asmeninio požiūrio ir savosios patirties. Pavyzdžiui, kai kurie žiūrovai pagrindinėje herojėje įžvelgia savotišką ukrainiečio simbolį – vitališką ir stiprų žmogų.
Filme skamba daina „Pingvino šokis“. Ji – dar viena priemonė, rodanti, kad Rusija kariauja ne įprastą karą, o tiesiog siekia naikinti ukrainiečius už jų asmenines pozicijas, už jų įsitikinimus, už jų ryžtą sukti savuoju keliu. Ji žudo jų kultūrą, kalbą, naikina kaip naciją. Kai skamba „Pingvino šokio“ melodija, pagrindinės herojės Irinos brolis sako: „Išjunkite radiją, arba mus visus tuoj pat iššaudys“.
Filmas „pagauna“ jau nuo pirmosios minutės. Kūrinio kameriškumas ir tam tikras teatrališkumas apgaulingi – mažame žemės lopinėlyje regime ne vien atskiros šeimos dramą, o didelę visos ukrainiečių visuomenės tragediją. Tačiau drauge su tragizmu ir liūdesiu juntamas didelis tautinės savigarbos ir teisumo jausmas. Nežiūrint net į tai, kad herojai – bejėgiai. Tą ypač perteikia Oksanos Čerkašinos vaidinama Irina, per visą filmą stoiškai įveikianti iššūkius.
„Klondaike‘ ypač atsiskleidžia aktoriaus Sergejaus Šadrino (Tolikas) kūrybinis meistriškumas. Puikus aktorius be galo organiškai įsiliejo į savo vaidmenį. Mums visiems labai pasisekė, kad jis suspėjo suvaidinti šioje juostoje. Sergejaus Šadrino iškeliavimas į Amžinybę – didelė netektis ukrainiečių kinematografui.
„Klondaikas“ – bendras Ukrainos ir Turkijos filmas, jį kūrė sutuoktiniai – režisierė Marina Er Gorbach ir prodiuseris Mechmet Bagadyr Er. Drauge jie yra sukūrę jau keturis filmus, pradedant nuo 2009-ųjų, tačiau didžiausios sėkmės sulaukė būtent pastaroji juosta. Režisierė prisipažįsta nusprendusi kurti šį filmą po 2016 metų liepos 7-osios – „Boingo“ numušimo antrųjų metinių. Tada ji pastebėjo, kad praėjus porai metų ši tragedija jau rečiau prisimenama, todėl nusprendė pabandyti ištaisyti šią padėtį meno pagalba.
„Teismas, teisęs šios tragedijos kaltininkus, prasidėjo labai vėlai – tik šešeriems metams po aviakatastrofos praėjus… Kai pradėjau rašyti šio filmo scenarijų, ne iš vieno išgirdau – kam gi to imiesi, nedera draskyti senų žaizdų… Bet juk kažkas turi atsakyti į neatsakytus klausimus! Kodėl taip atsitiko, kad ginklai pateko į nepriklausomos šalies teritoriją ir buvo panaudoti prieš keleivinį lėktuvą? Kas turi už tai atsakyti? – sako režisierė. – Tiesa, dabar, kai prasidėjo naujas Rusijos įsiveržimas į Ukrainą, pasaulio bendruomenė į viską jau žvelgia kitomis akimis“.
Ir Sandanso kino festivalyje JAV sausio mėnesį, kai rusai dar nebuvo pradėję masinio karo, filmas buvo vertinamas tik kaip meninis kūrinys. „Klondaikas“ tąsyk pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą. Ir tik vėliau, kai tarptautininkai pradėjo vadinti Donbaso įvykius karu, į „Klondaiką“ imta žvelgti kaip į filmą apie karą Ukrainos ir Rusijos pasienyje. Apdovanojimų nestigo: Berlyno 72-ajame tarptautiniame kino festivalyje juosta pelnė žiūrovų simpatijų prizą, vėliau – daugybę kitų festivalių prizų, jų tarpe – Sietle ir Stambule. O ukrainiečiai juostą atrinko 2023 metų „Oskaro“ premijai gauti (nominacijoje „Geriausias tarptautinis ilgametražinis filmas).
