Pasisemti dvasinės stiprybės ir ramybės dabartiniu nelengvu metu – į Kelmės kraštą
Daug ką galima pamatyti šiame Lietuvos regione. Atvykėlius žavi ežerai, tarsi suverti ant vienos grandinės, gamtos grožybes atskleidžia Tytuvėnų regioninis parkas su savo pelkynais – tyruliais ir akmeniniais pylimais – „rūžais“, įdomias istorijas porina įspūdingi dvarų statiniai.
Tačiau labiausiai šis kraštas traukia savo sakralinėmis vietomis, taigi visi, besidomintieji religiniu turizmu ir piligriminėmis kelionėmis, turėtų atvykti būtent čia. Keliautojų laukia tokie sakraliniai objektai, kaip Kelmės Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, istorinė Kelmės evangelikų reformatų bažnyčia, su garsiomis Kražių skerdynėmis susijusi Kražių Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, renesansinio stiliaus buvusios Jėzuitų kolegijos pastatas Kražiuose, vieni seniausių maldos namų mūsų šalyje, pasižyminčių išskirtine architektūra ir puošniu interjeru – Liolių parapinė bažnyčia.
Kelmės rajono Turizmo informacijos centro, Tytuvėnų piligrimų centro ir kitų su turizmu susijusių įstaigų darbuotojai nuoširdžiai sutinka kiekvieną, besidomintį jų kraštu. Mums, grupelei žiniasklaidos darbuotojų, jie pasiūlė nuodugniai apžiūrėti du itin svarbius sakralinio turizmo objektus – Palendrių vienuolyną ir Tytuvėnų bažnyčios bei vienuolyno ansamblį.
Kur skamba grigališkasis choralas
Apie Kelmės rajone, Palendriuose, esantį Šv. Benedikto vienuolyną retas iš mūsų nėra girdėjęs. Tačiau lankęsi, žinoma, ne visi, nors broliai benediktinai mielai priima norinčiuosius pas juos atvykti. O atvažiuojama čia įvairiais tikslais: gauti iš vienuolių patarimų rūpimais gyvenimo klausimais, išsakyti savo nerimą, abejones, pagaliau atlikti išpažintį ar užsakyti šv. Mišias norimomis intencijomis. Kartais žmonės čia nori tiesiog drauge su broliais benediktinais pasimelsti ar pasiklausyti jų grigalinio giedojimo. Palendrių vienuoliai niekam niekada nėra atsisakę pagelbėti – tai jų pareiga prieš Aukščiausiąjį ir prieš visą benediktinų broliją. Tad nekeista, kad šio vienuolyno, įsikūrusio gana atokioje vietovėje, durys visiems atviros. Norintieji pabūti su savimi, atsitraukti nuo gyvenimo sumaišties, pajusti maldos ir tylos grožį gali apsistoti Palendrių vienuolyno svečių namuose „Aušrinė žvaigždė“.
Mūsų žurnalistų grupę pasitiko brolis Dovydas – linksmas, šiltas, puikų humoro jausmą turintis vienuolis. Simpatiją jam pajutome išsyk. Ypač džiugino tai, kad šis žmogus stengėsi kuo taisyklingiau kalbėti lietuviškai. Jam, amerikiečiui, kažkada dirbusiam karo aviacijos medicinos tarnyboje, išmokti mūsų kalbą nebuvo lengva, juolab, kad anksčiau ja nebuvo domėjęsis. Ir Lietuvoje apsigyventi neketino, bet taip jau susiklostė aplinkybės, kad pateko į mūsų šalį ir štai jau geras dešimtmetis čia…
Vienuolis pasakoja apie savo bendruomenę, tikėjimo brolius, kasdieninius darbus ir rūpesčius, o mes jį berte apiberiame klausimais. Juk smalsu, kaip vienuoliai gyvena, ar turi teisę tuokti ir krikštyti, ar jiems priklauso atostogos, ar gali aplankyti savo gimines. Pagaliau – ką veikia laisvalaikiu, kokius filmus žiūri ir kokių koncertų klausosi; ar jiems nėra privalu valgyti tik vegetarišką maistą, kas jį gamina ir t.t.
Brolis Dovydas mielai atsakinėja, panašūs klausimai jam – ne naujiena, juos nuolat girdi iš Palendrius aplankančių žmonių. Iš jo lūpų nuskamba ir vienuolyno istorija.
Žiupsnelis skaičių ir faktų. Pakankamai iškalbingų…
Šv. Benedikto vienuolyno religinė bendruomenė Palendriuose buvo įregistruota 1997 metų vasarą. Pirmaisiais metais joje apsigyveno 12 vienuolių, tarp jų buvo keturi lietuviai, o visi kiti užsieniečiai – prancūzai, amerikiečiai ir t.t. Vėliau iškilo naujas vienuolyno pastatas bei bažnyčia.
Brolis Dovydas pamini, kad Benediktinų ordinas – seniausias Vakarų vienuolių ordinas, iš kurio yra kilę kiti ordinai, tarkim, kamaldulių, cistercų, trapistų… Įsteigė jį italas Benediktas Nursietis (480 – 550), Dievo ieškojimo vardan apie save subūręs būrelį mokinių ir priglobęs juos Montecassino vienuolyne. Šv. Benediktas sukūrė ir savojo vienuolyno Regulą, skelbiančią tarnystę Viešpačiui – tarnystę per kasdieninę maldą, per nuolatinį mokymąsi, klusnumą, brolišką meilę artimajam, per darbą. Darbas – tarnavimo Aukščiausiajam dalis, visi vienuoliai benediktinai gyvena iš savojo triūso.
Palendrių vienuolynas irgi išsilaiko pats...
…mat broliai bendiktinai laisvu nuo maldos metu dirba visus ūkinius darbus. Vieni pluša sode ir darže, kiti – dirbtuvėse, treti – virtuvėje. Čia – kaip didelėje šeimoje – kiekvienas turi savo pareigas. Žinoma, svarbiausia vienuolių pareiga – tarnauti Dievui; maldai skiriama esminė vienuolyno dienotvarkės dalis. Pamaldų grafikas čia – griežtas, suskirstytas tiesiog minutėmis. Septynis kartus per dieną broliai renkasi į liturginę maldą. Šiame vienuolyne visa liturgija atliekama grigalinio giedojimo forma. Tai – itin sena tradicija, susijusi su lotynų kalba, neveltui šis giedojimas toks įspūdingas… Dar vienuoliai kasdien skaito meditatyvinį Dievo žodį, kalba rožinį ir kitas maldas. Na, o be maldų, kasdieninės ruošos ir buitinių darbų kiekvienas brolis dar renkasi tai, į ką linksta jo širdis.
Nuo seno vienuolynai garsėja kaip sveikatingumo priemonių gamintojai bei vaistinių augalų augintojai. Palendrių broliai benediktinai – ne išimtis. Jų sode veši gausybė gydomųjų žolelių – čiobrelių, medetkų, mėtų, šalavijų… Sudžiovintų vaistažolių pakanka ir sau, ir pardavimui. Darbštūs vienuoliai išsiverda retų uogienių – sedulų, gudobelių, ievų – jos irgi turi didelę paklausą tarp Palendrius aplankančių žmonių. Itin didelį susidomėjimą visiems kelia gydomasis balzamas, minkštinantis odą, gydantis jos žaizdeles ir įtrūkimus. Į dailius indelius sufasuotas tepalėlis taip puikiai kvepia, kad neiškentę atsisukame mėginuko dangtelį ir pasitepame rankas. Nuo odos ima sklisti puikus aromatas, o balzamas tuoj įsigeria į odą. Puikumėlis! Neiškenčiame neįsigiję ir benediktinų pagamintų rankų darbo saldainių, meiliai vadinamų „palendriukais“. Jų sudėtyje – tik natūralūs komponentai: morkos, cukrus, aguonos, migdolai, citrinos, kokoso drožlės…
Pasižvalgymas su žibintais rankose
Į Tytuvėnus atvykome jau sutemus. Ne dėl to, kad būtume nespėję su šviesa, o specialiai, mat čia esančio vienuolyno Piligrimų centras organizuoja išskirtines naktines ekskursijas po sutemose paskendusį architektūros kompleksą.
Buvusio Tytuvėnų bernardinų vienuolyno ir Šv. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ansamblis laikomas vienu iš vertingiausių sakralinės architektūros statinių ne tik mūsų šalyje, bet ir visoje Rytų Europoje. Prieš trejus metus – 2018-aisiais – jis paminėjo savo 400 metų jubiliejų. Čia Bernardinų ordino vienuoliai praleido maždaug pustrečio šimto metų. Iš Tytuvėnų juos išgujo caro valdžia po 1863 metų sukilimo, ir čionai bernardinai jau daugiau nebesugrįžo. Laimei, bažnyčios galutinai neuždarė, tad žmonės beveik visą laiką galėjo pasimelsti prie ypatingo XVII amžiaus Šv. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslo, vienuolynui dovanoto vyskupo Eustachijaus Valavičiaus. Šventasis atvaizdas, savo malonėmis apdovanojęs ne vieną žmogų, neseniai buvo restauruotas.
Naktinės ekskursijos – ypatingos: tamsa suteikia romantiškumo, paaštrina emocijas, visi garsai ir pojūčiai įgauna paslaptingos mistikos. Ne taip jau dažnai pasitaiko galimybė va šitaip, su degančiais žibintais rankose patraukti apžiūrėti senovinių mūrų.
…Į žibintus įstatytų žvakių liepsnelės mirkčioja, žengiant nelygiu akmeniniu grindiniu, kylant laiptais aukštyn žemyn. Ne vienas baiminamės, kad tik švieselės netyčia neužgestų ir neatsidurtume tirštoje prietemoje, kupinoje paslaptingų šešėlių ir vaizduotės piešiamų vienuolių su ilgais abitais ir kapišonais. Vienuolių jau seniai nėra, tačiau jų buvimo pojūtis čia aiškiai juntamas. Nekeista – juk šitiek metų jie vaikščiojo štai šiomis arkadinėmis galerijomis, žengdavo šiuo ilgu procesijų koridoriumi, kurį puošia Kryžiaus kelio stotys, melsdavosi kiemo viduryje esančioje Šventųjų Laiptų koplyčioje. Beje, tai vienintelis Lietuvoje statinys, kur šventoriaus tvoroje – arkadinėje galerijoje yra įrengtas procesijų koridorius.
Netikėtai suskamba varpai. Nakties tyloje jų garsai aidi ypač melodingai. Klausomės jų apsalusiomis širdimis, tarsi skaičiuodami dūžius, o virš galvų plyti juodas nakties dangus su mirkčiojančiomis žvaigždėmis. Ką ir besakyti – tikra romantika!
Ne mažiau pakilų jausmą suteikia ir bažnyčioje, į kurią įeiname iš šventoriaus, pasigirdusi giesmė. Puikus atlikėjos balsas kyla į aukštybes, šlovindamas Viešpatį. Gėrėdamiesi juo, apžiūrime šiuos maldos namus. Švenčiausiosios Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčia turi devynis įspūdingus altorius. Didžiajame altoriuje kabo minėtasis Dievo Motinos su kūdikėliu Jėzumi paveikslas. Už šio pagrindinio bažnyčios altoriaus esama Jono Pauliaus II vardu pavadintos koplyčios, taip pat aukščiau įsikūrusios vienuolių choro patalpos. Šioje patalpoje esančios nedidelės durelės veda į antrąjį vienuolyno aukštą. Čia buvusiose vienuolių celėse dabar įrengta ekspozicija, pasakojanti apie vienuolyno, bažnyčios ir miestelio istoriją. Apžiūrime celes, kuriose vienuolių gyventa, užsukame į bibliotekos, siuvyklos ir laboratorijos patalpas. Biblioteka buvo tikrai gausi, viena didžiausių Žemaitijoje, turėjo per 2000 knygų.
Nelieka neapžiūrėtas ir buvęs ūkinis kiemas su tarnų namu, svirnu, sodu.
Vienuoliai šiame sode augino gėles ir vaistažoles. Šilčiausia vienuolyno vieta buvo refektoriumas – vienuolių valgomasis ir virtuvė. Būta ir rūsių, į kuriuos nusileidžiame išgerti naminės giros. Atsisėdus už ilgo medinio stalo, virš galvų praskrenda šikšnosparnis – pasirodo, jie čia gyvena ir žiemoja.
Šią romantišką naktinę ekskursiją po vienuolyną mums organizavo Tytuvėnų piligrimų centro direktorė Sandra Sabaliauskienė bei šio centro gidė – vadybininkė Rūta Krencienė. Atvykome tinkamu metu – rugsėjo sutemos kaip tik jau leidžia organizuoti panašius pasidairymus po šią įspūdingą vietą. Kovo mėnesį šias specifines apžiūras jau tenka nutraukti – pernelyg ilgai tektų laukti atslenkančios nakties…
Nuotraukos Irmos Dubovičienės ir Onos Nosevičienės.
