Pergalės diena Rusijoje, žinoma, ne mūsų šventė. Tądien pažymime Europos dieną, kai 1950 m. atsirado Europos Sąjunga. Tačiau gegužės 8-oji – ir Antrojo pasaulinio karo aukų atminimo diena. Šis metas Lietuvai taip pat atmintinas: mūsų šalis ant dviejų galybių karo aukuro sudėjo tūkstančius gyvybių. Vienas iš prievartinių dalyvavimo vadinamame Tėvynės kare veiksmų – 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos sukūrimas.
Skaitau Stasio Mikštos (1918–2001) – vieno iš šios divizijos karių, prieš okupaciją tarnavusių Lietuvos kariuomenėje, – prisiminimų, kuriuos jis surašė 2021 m. išleistoje knygoje „Karas ir Simpatija“. Ją parengė ir sudarė istorikė ir žurnalistė Vida Girininkienė, o ištraukos buvo spausdinamos žurnale „Literatūra ir menas“ 2016 m. gegužę. Tai skausmingas ir, kaip istorikai sako, trauminis pasakojimas apie Lietuvos karius, tarnavusius mūsų kariuomenėje, po to prievarta performuotus į sovietinę diviziją ir jos liūdną likimą.
Stalino taktika ir divizijos „žydiškumas“
Sovietinė Lietuvos vadovybė, pasitraukusi į Maskvą, demonstruodama norą kautis su naciais, veltui prašė Josifo Stalino ir jo parankinio Lavrentijaus Berijos sukurti specialų lietuvišką sovietinės armijos dalinį. Latviai jau buvo sudarę bent dvi divizijas (nuo revoliucijos laikų latvių komunistais Maskva labiau pasitikėjo), estai taip pat pririnko porą divizijų, skubiai buvo suburtos armėnų, gruzinų, uzbekų, baškirų, kalmukų formuotės. Sovietams labai jau norėjo pademonstruoti pasauliui, kad štai prieš agresorių sukilo visos „broliškos respublikos“. Tačiau lietuviais kažkodėl nebuvo pasitikima…
1940 m. vasarą sovietams okupavus Lietuvą, „buržuazinė kariuomenė“ buvo pertvarkyta į sovietinį 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Jau pirmosiomis karo dienomis šis dalinys, kurio paskirtis buvo pridengti besitraukiančią sovietinę kariuomenę, tiesiog išsiskirstė. Daug įtakos jo kariams turėjo ir garsusis Birželio sukilimas Kaune. Dar ryžtingiau pasielgė 179-osios divizijos kariai: jiems iš Pabradės poligono teko trauktis kitų Raudonosios armijos dalinių apsuptyje. Lietuvių pėstininkai sukilo, pasipriešino sovietams, daug jų žuvo, kiti, negalėdami atitrūkti nuo sovietų, nusišovė. Dalis karių mūšyje Pskovo srityje tiesiog perėjo vokiečių pusėn… Manoma, kad iš 18 tūkst. 29-ojo korpuso karių į SSRS gilumą tepasitraukė apie pusantro tūkstančio.
Tik po ilgų Antano Sniečkaus, Justo Paleckio, Mečislovo Gedvilo prašymų 1941 m. gruodžio 18 d. SSRS gynybos komitetas nutarė 16-ąją diviziją suformuoti iš naujo kaip lietuvišką karinį vienetą. Tai buvo ir politinis manevras: Stalinas norėjo pademonstruoti, kad lietuviai palaiko sovietų valdžią, kita vertus, taip buvo renkami ir ugdomi kadrai pokarinei socialistinei Lietuvai. 1943 m. pradžioje joje buvo 10 250 kareivių ir karininkų, iš kurių daugiau kaip 36 proc. sudarė lietuviai, 29 proc. rusai ir tiek pat – žydai. Kitaip sakant, tai buvo „žydiškiausia“ divizija visoje Raudonojoje armijoje.
Istorikas Gediminas Kulikauskas rašė, kad nuo nacių bėgę ir SSRS nuo seno gyvenę žydai veržėsi tarnauti lietuviškame junginyje, bet netrukus imta būgštauti, kad divizija tapsianti per daug žydiška. Todėl jų priėmimą bandyta riboti, ir, kaip pastebi 16-osios divizijos istoriją tyrinėjęs istorikas Rimantas Zizas, dalis žydų galėjo būti užrašyti kaip lietuviai arba „slapti žydai“.
Kai 1942 m. vasaros pabaigoje divizija pagaliau buvo suformuota, jos pavadinimas – „lietuviškoji“ daugeliui kėlė ironišką šypsnį. Antrojo pasaulinio karo veteranas, raudonarmietis Avsejus G. Švarcbergas pasakojo, kad fronte buvo paplitęs toks anekdotas apie 16-ąją lietuviškąją diviziją:
– Kodėl divizija vadinasi 16-oji Lietuviškoji?
– Nes joje tėra 16 lietuvių, likusieji – žydai.
Teigiama, kad pagal žydų karių gausą ji užėmė antrą vietą ir tarp visų pasaulio antihitlerinės koalicijos dalinių ir nusileido tik britų 1944-ųjų rugsėjį įkurtai vadinamajai Žydų brigadai (beje, jai vadovavo Rusijos imperijai priklaususiame Punske gimęs litvakų kilmės garsus chemikas, sionistinio judėjimo pradininkas, pirmasis Izraelio prezidentas Chaimas Veicmanas (Chaim Weizmann).
Nepateisino Stalino lūkesčių
Bet 16-oji lietuviškoji šaulių divizija nepateisino Stalino lūkesčių. Gal dėl to, kad jos kariai buvo laikomi nepatikimais, gal dėl jos tautinės sudėties, žmonės buvo tiesiog marinami badu ir neleidžiami į priešakines fronto linijas. Divizijoje tvyrojo nusivylimas, padaugėjo dezertyravimo atvejų. Sovietų žvalgyba slaptuose pranešimuose akcentuodavo, kad daugiausiai kritikuojančių komunistų partiją ir Raudonąją armiją yra lietuvių.
Kai išmušė divizijos valanda (1943 m. pradžioje jai buvo duotas įsakymas vykti į frontą Oriolo srityje), net ir pompastiškos palydos, kurioje dalyvavo pats A. Sniečkus, nenuteikė karių aukojimuisi už Sovietų Sąjungą. Divizija ilgai nebuvo priskirta jokiai armijai. Iki paskirties punkto tekdavo žygiuoti 400 km per snieguotus laukus, mirtiname šaltyje.
Pasakojama, jog vokiečių žvalgyba sužinojusi, kad prieš juos stojo lietuviai, per pertraukas tarp mūšių per garsiakalbius užleisdavo Maironio „Nuo Raseinių prie Dubysos“… Mūšiai buvo sunkūs, o kautynės truko iki kovo 21-osios, kai divizija buvo atitraukta į užnugarį. Šioje mėsmalėje divizija prarado apie 5000 karių.
Iš esmės ji buvo nušalinta nuo mūšių fronte. Tiesa, dar dalyvavo Kursko kautynėse, po kurių perkelta į I Pabaltijo frontą. 1945 m. sausio 31 d. ji išvijo vokiečius iš Klaipėdos, už tai gavusi naują – Klaipėdos šaulių divizijos vardą. Nužygiavusi iki Kurliandijos (Kuržemės), divizija baigė savo kovų kelią. Jai nebuvo patikėta įžengti į Berlyną. Iš Kuršo dalis jos karių pėsčiomis nužygiavo į Vilnių ir įsikūrė Šiaurės miestelyje. 1955 m. jos „lietuviškas“ vardas dar pasirodė Volgos-Uralo karinėje apygardoje, bet paskui galutinai išnyko. Kartu su veteranais į sovietinę Lietuvą grįžę jos ideologiniai vadovai ėmė kurti „šviesų rytojų“, visą laiką slėpę tikrąsias divizijos gyvavimo aplinkybes ir savo indėlį, rūpinantis gyvybes aukojančiais jos kariais. Ji visiškai buvo išformuota 1956 m. gegužę.
Žurnalistiniame darbe teko susitikti su kai kuriais divizijos dalyviais, jau anuo metu nukaršusiais senoliais. Dalis jų, daugiausiai buvę vadai ir aukšti karininkai, kurį laiką sovietinėje Lietuvoje buvo užėmę geras tarnybos pozicijas, turėjo puikius butus, apsipirkdavo elitinėse parduotuvėse, tačiau palaipsniui tokių mažėjo ir šiandien galbūt jau jų nerasime…
Senas tarybinis propagandistas Iškauskų Česiukas visai „nupušo” savo „patriotiniame” rašinėlyje „triesdamas” kaip „faktus”- „Vienas IŠ PRIEVARTINIŲ dalyvavimo vadinamame Tėvynės kare veiksmų – 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos sukūrimas…MANOMA??, kad iš 18 tūkst. 29-ojo korpuso karių į SSRS gilumą tepasitraukė apie pusantro tūkstančio… Stalinas NORĖJO PADEMONSTRUOTI (Iškauskų Česiukas straipsnelyje nekonkretizuoja KAM buvo skirta Stalino DEMONSTRACIJA), kad lietuviai palaiko sovietų valdžią, kita vertus.. TEIGIAMA, KAD pagal žydų karių gausą ji užėmė antrą vietą ir tarp visų pasaulio antihitlerinės koalicijos dalinių ir nusileido tik… PASAKOJAMA, JOG vokiečių žvalgyba sužinojusi, kad prieš juos stojo lietuviai… Iš esmės ji (16 lietuviškoji divizija) buvo nušalinta nuo mūšių fronte…”..
Paskaitęs Česiuko „trydą”, Smetonos laikų kaimo ” išminčius” Iškauskų Česiukui pasakytų – „baik triesti miltais, nes sustos malūnas”..
Bent kiek raštingesnis šiandienos žmogus gali be problemų pasižiūrėti kas yra rašoma apie 16 lietuvišką diviziją įvairiuose šaltiniuose ir palyginti su Česiuko „patriotiniu trystelimu.. Pasimatys, kad „prievarta surinkta, nepatikima.., kuri nekariavo…” 16 lietuviškoji divizija (2/3 karių buvo Lietuvos gyventojai lietuviai ir rusai..), kurios net 12 labiausiai pasižymėjusių karių buvo suteikti TSRS didvyrio vardai: majoras Volfas Vilenskis, leitenantas Vaclovas Bernotėnas, vyresnysis seržantas Boleslovas Genža, jaunesnysis seržantas Fiodporas Zacepilov, papulkininkis Fiodor Lisenko (po mirties), seržantas Grigorij Terentjev (po mirties), jefreitorius Grigorij Špolis, vyresnysis seržantas Vasilij Fedotov, raudonarmietis Boris Cindelis, jaunesnysis seržantas Stasys Šeinauskas (po mirties), seržantasKalmanas Šuras, raudonarmietis Viktor Jacenevič…
Taip kad su Iškauskų Česiuku „yra gražu pažiūrėti” ir pasidžiaugti lietuviška 16 divizija, kiek „nepatikimiems, nekariavusiems..” 16 lietuviškos divizijos kariams Stalinas pridalino TSRS didvyrių aukso žvaigždžių… Kaip buvo „apstatytas” Stalinas su visu NKVD, SMERŠAS, TSRS AUKščiausios Tarybos Prezidiumas, kurie lietuviams „už nieką” dalino aukščiausią, garbingiausią… TSRS apdovanojimą -TSRS didvyrio žvaigždę… Stalinas ir tas teturėjo tik vieną TSRS didvyrio žvaigždę….