Biologinė ir socialinė lytis bei kultūrinių karų kilmė (I dalis)

Scott Yenor

Pagrindinės išvados:

Nėra geresnio būdo pratęsti antrosios feminizmo bangos pradėtą seksualinę revoliuciją nei sukelti abejones pačia vyro ir moters idėja.

Feminisčių pastangos atskirti biologinę ir socialinę lytis bei sukurti pasaulį be išankstinių vaidmenų sudrumstė daugybę šeimos gyvenimo aspektų.

Transseksualumo teorijos yra dalis feminisčių tikslo sukelti seksualinę revoliuciją, kuri panaikintų šeimos išskirtinumą ir aukštintų nemonogaminį seksualinį gyvenimą.

Daugybė kontroversijų šiandieniniuose kultūriniuose karuose yra susijusios su biologinės lyties (angl. sex) ir socialinės lyties (angl. gender) klausimu. Pavyzdžiui, nesutariama, ar santuoka galima tik tarp vyro ir moters, kas kieno tualeto kambariais gali naudotis, ar tikrai turėtume iš motinų tikėtis, kad šios rūpinsis vaikais. Tai – simboliški negalėjimo pasakyti, kas yra vyras, kas – moteris ir ar apskritai egzistuoja stabilios, su kūnu susijusios lytinės tapatybės, – pavyzdžiai.

Šios painiavos šaknys glūdi prancūzų feministės Simone de Beauvoir po Antrojo pasaulinio karo inicijuotoje revoliucijoje. Iki tol moksle ir filosofijoje manyta, kad visuomenėje paplitusios nuomonės apie vyrus ir moteris yra pagrįstos biologine lytimis (sex), ir socialinė lytis (gender) ją atitinka. 1949 m. išleistoje knygoje Antroji lytis (angl. The Second Sex) S. de Beauvoir tam paprieštaravo. Ji sukūrė skirtį tarp socialinės lyties (visuomenėje paplitusios nuomonės apie tai, ką reiškia būti vyru ar moterimi) ir biologinės lyties (akivaizdūs ir pastovūs kūno bruožai ir artimai susijusios psichologinės savybės). Nuo to laiko feministės teigia, kad nėra priežasties, kodėl lytis turėtų būti lemtis kaip anksčiau, kai moters biologija kreipė jos gyvenimą prie šeimos ir buvimo priklausoma nuo vyro.

Tokios feministės žadėjo sukurti naują nepriklausomą moterį, neribojamą jos lytinės prigimties ir gyvenimo tikslų orientyru nelaikančios savo kūno ar visuomenės nuomonės. Taip mąstant, lytis lieka tik idėja, sukonstruota tam, kad išlaikytų moteris pavaldžioje pozicijoje. Šio požiūrio advokatai teigė, kad biologinė realybė ir socialiniai daugumos nusistatymai apie moters tapatybę nėra nei būtini, nei sveiki, todėl ateityje moterys turėtų būti laisvos rinktis savo tapatybę, neatsižvelgdamos į savo kūnus. Visiškos laisvės pasaulis būtų pasaulis virš lyties: jo nariai nedarytų biologija pagrįstų prielaidų apie kitus individus.

Pirmąjį feministinį siekį sukurti pasaulį be lyties suformulavo Simone de Beauvoir 1940-aisiais. 1960-aisiais jos sekėjos amerikietės Betty Friedan ir Kate Millett padėjo pagrindus radikalesnei vizijai, kurią paskutiniame XX a. dešimtmetyje suformulavo Judith Butler: ji išplėtė idėją, įtraukdama ir transseksualų teisių propagavimą.

Tariamai socialiai konstruojamos ir visiems primetamos lyties idėja yra užprogramuota sukelti aršias diskusijas, o kartu ir vis radikalesnius kvietimus dekonstruoti lytį siekiant didesnės autonomijos ir kūrybiškumo žmogaus tapatybėje. Išlaisvinanti filosofija visuomenės normas pateiktų kaip savavališkas kliūtis sveikai žmogaus tapatybei. Žengiant dar toliau, queer[1] teorija, kilusi iš Michelio Foucault poststruktūralizmo, abejojo kasdienės seksualinės aistros savikontrolės natūralumu ir būtinybe, heteroseksualių normų viršenybe ir lyčių binariškumu.

Tai įkvėpė besiritančią revoliuciją, kuri viską, kas atrodo natūralu ir galimai būtina žmogaus tapatybei, traktuoja kaip primestą ir svetimą. Nuo jos prasidėjo kitas lygis: santuokos sampratos išplėtimas apimant homoseksualias poras, lyties įvardžiai, transseksualų keliami klausimai apie viešųjų rūbinių ir tualetų prieinamumą, abejojimas ištikimybės santuokoje svarba ir kiti panašūs klausimai.

Ši revoliucija pareikalavo nuolatinio valdžios, visuomenės normų ir netgi kalbos prisitaikymo. Ji sukelia naujas nuomones ir jausmus, siūlo naujas koncepcijas ir keičia kiekvieną asmeninių santykių aspektą. Daugelis šeimyninio gyvenimo aspektų susilaukė feministinių pastangų atskirti biologinę ir socialinę lytis ir sukurti pasaulį be išankstinių vaidmenų.

Be to, taikomas tariamai objektyvus liberalizuotas mokslas nustato dar daugiau socialiai sukonstruotų skirčių. Kadangi teorija teigia, kad lyčių skirtumus kuria visuomenė, tai lytis gali būti panaikinta arba perkurta tinkamai pertvarkant visuomenę. Būtent tai yra pasaulio, pastatyto ant individų išlaisvinimo ir laisvės kurti tapatybę be socialinių ar biologinių suvaržymų, pagrindas.

Feminizmas iki biologinės ir socialinės lyties atskyrimo

Įvairiausių feminizmo srovių mąstytojai apibrėžia save per prieštaravimą biologiniam esencializmui ir jį lydinčiam politiniam bei kultūriniam patriarchatui. Biologinis esencializmas teigia, kad skirtingos vyrų ir moterų asmenybės bei vaidmenys kyla iš biologinių lyčių skirtumų ir prigimtinių psichologinių lyčių polinkių. Remiantis šia teorija, biologinė lytis yra labai reikšminga tam, kaip visuomenė supranta socialinę lytį: įskaitant moterų traktavimą kaip pasyvesnių, rūpestingesnių ir mažiau agresyvių nei vyrai[2], kaip drovesnių seksualine prasme[3], silpnesnių fiziškai[4], tačiau labiau norinčių ir mylinčių vaikus[5].

Simone de Beauvoir teigimu, įtakingiausias patriarchato gynėjas XIX a. buvo Charlesas Darwinas, kuris remdamasis neva autoritetingais moksliniais pagrindais gynė biologinę lytį kaip socialinės lyties pagrindą[6]. 1871 m. veikale Žmogaus kilmė ir lytinė atranka jis tvirtino, kad vyrų ir moterų asmenybės skiriasi, nes jie turi skirtingą genetinę prigimtį, kylančią iš sėkmingos protėvių išgyvenimo strategijos[7]. Pastaroji rodo, kad:

stiprūs, išgyventi sugebantys vyrai sugebėdavo rasti patraukliausias partneres, galinčias geriausiai rūpintis vaikais – anot Darwino, tai yra idėjos, kad vyrai yra labiau agresyvūs, o moterys – pasyvios, pagrindas;
vyrai siekdavo pratęsti giminę, todėl buvo aktyvesni partnerių paieškose – šia teze grįsti dvigubi seksualumo standartai;
vyrai aprūpindavo šeimas, o moterys užsiėmė vaikų auginimu – tai buvo pagrindas darbo pasidalinimui tarp lyčių.

Panašios idėjos aptinkamos Sigmundo Freudo, Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio, Augusto Comte’o ir kitų darbuose. Visi jie manė, kad moterys yra mažiau linkusios dalyvauti politikoje, teikti pirmenybę karjerai, agresyviai siekti turtų ar būti laisvo seksualinio elgesio[8].

Pirmoji feminizmo banga

Panašiu metu kaip savo darbus rašė minėti biologiniai esencialistai, kritikuodami antraeiles sąlygas moterims sukilo pirmosios feminizmo bangos šalininkai (1850–1920). Įkvėpti Mary Willstonecraft (1759–1797) minčių, jie tikėjosi apginti moterų teises. Didžiausi pirmosios feminizmo bangos aktyvistų laimėjimai buvo teisinis skyrybų pripažinimas, teisės į nuosavybę ir teisės balsuoti moterims suteikimas. Jie teigė, kad jeigu anksčiau moterys neatrodė suinteresuotos tokių teisių turėjimu, tai tik todėl, kad visuomenė nesugebėjo jų užtikrinti. Taip pat reikštas rūpestis, kad jokia visuomenė negali žinoti, kas iš tikrųjų yra moteris, kadangi, kaip rašė Johnas Stuartas Millis, išsilavinimas pavergia moterų mintis mamos ir žmonos pareigoms[9]. Ankstesnė sistema, kurioje moterys prarado teisinę tapatybę santuokoje, nuvertino moterų pilietinius pajėgumus.

Teisinė sistema, kurios siekė pirmoji feminizmo banga, beveik visame Vakarų pasaulyje buvo įgyvendinta per pirmuosius tris XX a. dešimtmečius.

Antroji feminizmo banga: S. de Beauvoir ir biologinės ir socialinės lyties atskyrimas

Pradedant antrosios feminizmo bangos pradininke Simone de Beauvoir, feministės ėmė reikšti nusivylimą konkrečiais moterų pasirinkimais, kuriuos jos atliko su pirmosios bangos feminisčių iškovotomis teisėmis. Daugybė moterų ir toliau motinystę rinkosi vietoje karjeros ir santuoką vertino labiau nei rinkos santykius už namų durų ar seksualinį išlaisvinimą. Tos, kurios ėmėsi karjeros, paprastai rinkosi rūpestingas profesijas, o ne siekė tapti vadovėmis, bohemiškomis poetėmis ar akademikėmis. Apibendrinant, moterys gyveno pasyviau ir labiau priklausomai nei antros bangos feministės manė, kad yra sveika ar tinkama.

Antrosios bangos feministės teigė, kad šis progreso trūkumas kyla iš kultūrinio patriarchato, dėl kurio vyrai ir moterys pataikauja iš biologinio esencializmo kylantiems įsitikinimams. Teisinė laisvė nebuvo pakankama tikrai moterų ir vyrų lygybei pasiekti. Siekiant kitokių moterų pasirinkimų, buvo reikalingas fundamentalus kultūrinis perauklėjimas, kuris drąsintų moteris atsisakyti į motinystę ir santuoką orientuotų asmenybių ir rinktis nepriklausomybę. S. de Beauvoir ir jos amerikiečiai sekėjai siūlė išlaisvinti moteris iš patriarchalinės kultūros ir intelektualinę energiją skirti moterų pavergimo jų ligtoliniam mąstymui prielaidų paieškoms[10].

S. de Beauvoir yra pirmoji, padėjusi intelektualinį pagrindą biologinės ir socialinės lyties atskyrimui ir teigusi, kad tik kultūra yra atsakinga už biologinės lyties sureikšminimą. Knygoje Antroji lytis (1949 m.) ji suformavo šiuolaikinio feminizmo argumentus visiems bendraminčiams, kurie kritikavo ir stengėsi dekonstruoti iš pažiūros prigimtinius žmonių skirtumus.

Ši dekonstrukcija akivaizdi ir žinomiausiame S. de Beauvoir pasisakyme atsakant į klausimą, kas yra moteris: „Moterimi ne gimstama, bet tampama. Jokie atskiri biologijos, psichologijos ar ekonomikos nulemti veiksniai nenustato moters vietos visuomenėje. Pati civilizacija kaip visuma sukuria šį kūrinį, kuris yra tarp vyro ir eunucho“, – rašė autorė.

Argumentuojama, kad moterys buvo apibrėžiamos pagal biologines, kultūrines ir civilizacines aplinkybes [arba jeigu su „jų“ tai „savybes“]. Remdamosi kultūrine įtaka lyčių vaidmenims, jos prisiėmė dirbtines priklausomų žmonų ir pasiaukojančių motinų roles. Toks vaidmuo akivaizdžiai buvo pagrįstas moters kūno interpretavimu. S. de Beauvoir individus, kurie (galbūt dėl klaidingo mąstymo, kad kultūra yra prigimties atspindys) leido save taip apibrėžti, vadino beveik menkesnės nei žmogiškos būties (subhuman immanence).

Tokia būtis yra socialinės indoktrinacijos ar socializacijos rezultatas. S. de Beauvoir teigimu, jos išmokoma ir ji skatinama įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, visuomenė ruošia moteris būti pasyviomis ir švelniomis, o vyrus – imtis iniciatyvos seksualiniuose santykiuose. Vyrų seksualinė iniciatyva yra „esminis patriarchato elementas“. „Mažos mergaitės akyse viskas padeda patvirtinti šią hierarchiją. Istorinė ir literatūros kultūra, kuriai ji priklauso, dainos ir legendos, kurių klausydavosi prieš miegą – visur aukštinti vyrai. Vaikiškos knygos, mitologija, pasakojimai, pasakos atspindi iš vyrų pasididžiavimo ir troškimų kilusius mitus. Taigi mergaitės pažįsta pasaulį ir skaito jame savo likimą vyrų akimis“.[11]

S. de Beauvoir teigė, kad indoktrinacija prasideda anksti. Pavyzdžiui, per tikėjimą, kad berniukai turėtų sportuoti, konstruojamas įsitikinimas, jog vyrai turi būti greitesni, stipresni, labiau linkę varžytis ir agresyvesni nei moterys. Tuo tarpu pastarosios ugdomos būti kukliomis, droviomis, moteriškomis ir motiniškomis, o ne rizikuojančiomis susižeisti[12]. Visuomenė sukuria ir laimina vyrų palaidumą ir seksualinį troškimą, o moterys traktuojamos kaip seksualinio troškimo objektai. Vyrai turi paimti moteris, moterys mokomos svajoti būti paimtomis. Mergaitės mokomos seksualinės gėdos ir drovumo, o berniukai – pasitikėjimo ir erotiškumo[13]. „Dvigubi seksualiniai standartai, kai iš vyrų laukiama seksualinio palaidumo ir svetimavimo, o moterys už tai teisiamos, yra universaliai priimtini“[14], – knygoje konstatavo S. de Beauvoir.

Išmokytos būti pasyviomis, moterys priėmė joms primestas mamų ir namų šeimininkių pareigas. Priešindamasi tokiam ugdymui S. de Beauvoir skatino tai, ką vadino transcendencija – idėją, kad žmonės turi stengtis išsivaduoti nuo socialinės įtakos ir nuolatos siekti kitų laisvių ir stengtis dalyvauti laisvai pasirinktuose sumanymuose[15]. Žmonės arba bus situacijos paversti pasyviais, arba patys apibrėš ir kurs save (transcendencija): „Žmogus yra ne natūrali rūšis, jis yra istorinė idėja“[16].

Kaip istorinės būtybės, neturinčios nubrėžtų ribų, moterys nėra apribotos būti kontoliuojamomis remiantis kokiais nors papročiais, priskirtomis psichologinėmis savybėmis, ekonominėmis sąlygomis, moralinėmis vertybėmis, kultūriniai bruožais ar kitais apribojimais, kurie ilgą laiką jas vertė antrąja lytimi. Jeigu moterys peržengtų savo kaip antrosios lyties lemtį, jos siektų daugiau laisvės bei nepriklausomybės ir džiaugtųsi atvira ateitimi.[17]

S. de Beauvoir manymu, seksualinis pasyvumas ir susisaistymas su motinyste ir santuoka atvedė moteris prie menkesnės būties ir stagnacijos. Tai įveikti gali seksualinė revoliucija ir nepriklausomos karjeros liberaliose darbovietėse, kurios yra vienas laiptelis siekiant kitų laisvių. Seksualiniai revoliucionieriai privalo vengti seksualinio kuklumo ir šeimyninio gyvenimo, rinktis nepriklausomas karjeras ir ugdyti joms reikalingas charakterio savybes.

S. de Beauvoir reformoje svarbų vaidmenį turėjo atlikti kontraceptinės priemonės ir abortai. Gimstamumą reguliuojančios priemonės turėjo suteikti moterims seksualinę laisvę ir paversti jas mažiau priklausomomis nuo vieno vyro. Nesirūpindamos dėl lytinių santykių pasekmių, moterys galėtų imtis iniciatyvos ir galbūt netgi tapti kontroliuojančiu partneriu, o ne likti pralaimėtojų padėtyje.[18]

Šiems pasirinkimams paskatinti S. de Beauvoir prisimena Freudą ir teigia, kad pasyvios moterys yra frigidiškos, narciziškos ir nervingos[19]. Pasyvios moterys yra neįdomios meilužės, kurios nesėkmingai bando išlaikyti vyro susidomėjimą savo išvaizda. Vis dėlto kontraceptinės priemonės ir abortai tėra moterų išlaisvinimo išeities taškas[20], nes jos taip pat turi tikėti, kad jų pasitelkimas yra garbingas, būtinas geram gyvenimui, galbūt – netgi socialiai atsakingas. Jų seksualinis gyvenimas turi atskleisti nepriklausomybę, moterys niekada neturi priklausyti nuo vieno konkretaus žmogaus.

S. de Beauvoir ne tik aiškino apie būtinybę užtikrinti kontraceptinių priemonių ir abortų legalizavimą ir prieinamumo didinimą. Kadangi nesaugūs lytiniai santykiai gali vesti prie motinystės, geriausias būdas skatinti gimstamumo reguliavimo priemones buvo griežta motinystės ir šeimyninio gyvenimo kritika, kvestionavusi jų natūralumą, kilnumą ir reikalingumą. Savo knygoje autorė netgi teigia, kad šeima turėtų būti panaikinta[21].

Jos manymu, melagingas motinystės aukštinimas užfiksuoja darbo pasidalijimą praeityje, kai vyrai siekė įdomių karjerų, o moterys rūpinosi namais. Moterų gyvenimas apsiribojo varginančiomis, beprasmėmis, monotoniškomis namų ruošos užduotimis, todėl santuoka žaloja žmonas. Santuokoje jos gyvenimas yra praktiškai baigtas[22]. Be to, joks kūrybinį darbą dirbantis vyras negali gerbti moters, kuri yra tik namų šeimininkė. Taigi santuoka moterims suteikia nepakankamą apsaugą ir pasitenkinimą. „Nenuostabu, kad tai reiškia lėtą žmogžudystę tiek vyrams, tiek žmonoms“[23], – rašė S. de Beauvoir.

Antrosios feminizmo bangos motina įsivaizduoja ateitį, kurioje moterys naudoja kontracepciją ir išvengia lėtos mirties motinos ir žmonos vaidmenyje. Lengvai prieinamos kontraceptinės priemonės ir motinystės kritika S. de Beauvoir sekėjams atvėrė galimybę naujoms praktikoms, pavyzdžiui, valstybiniams darželiams ir tokioms technologijoms kaip klonavimas, kurios gali sėkmingai tęsti lyčių dekonstrukcijos ir išlaisvinimo procesą.

S. de Beauvoir teigimu, visi arba beveik visi aspektai, kurie kildinami iš biologinės lyties (pavyzdžiui, motinystė) iš tikrųjų yra socialiai sukonstruoti ir todėl pakeičiami.[24]

Tiems, kurie teigia, kad vyrų ir moterų kūnų skirtumai nustato socialinių eksperimentų ribas, S. de Beauvoir atsako: „Situacija nepriklauso nuo kūno, yra priešingai“[25]. Taigi, svarbus ne pats kūnas, bet tai, kaip jis priimamas.

S. de Beauvoir prieštarauja biologiniams esencialistams ir teigia, kad nėra biologinės lyties, prigimtinės moters ir vyro ar stabilios prasmingos biologijos, kuri pagrįstų absoliutų vyrą ar moterų. Moterys ir vyrai yra socialiniai konstruktai arba socialinės lytys. Žmonių išradingumas, kūrybingas atsakas į pokyčius ir manipuliavimas pačia situacija naudojant technologijas (pavyzdžiui, kontracepciją ar genetinę inžineriją) gali sukurti naują moterį ir naują vyrą. Transcendentiniai individai kuria save, išsilaisvina nuo visuomenės primestų lyčių vaidmenų, prigimties ir biologinės lyties.

S. de Beauvoir nedetalizuoja, kas laukia tada, kai ateis teisiniai pokyčiai, naujos istorijos, mitai, klišės ir technologinės inovacijos. Ji rašo, kad moterys bus autonomiški individai: kiekviena moteris pagaliau bus pilnavertis žmogus ir gyvens gyvenimą dėl savęs[26].

Vėlesni mąstytojai seka šia kryptimi ir pateikia aiškesnį vaizdą apie tai, kaip turėtų atrodyti tokių žmonių pasaulis.

Laukite tęsinio.

Šaltinis: heritage.org

[1] Queer – angliškas žodis iš pradžių reiškęs keistumą, iškrypimą, kitoniškumą. Šiandien šis terminas gali būti naudojamas žmonių tapatybei įvardyti, tuo pat metu kvestionuojant heteronormatyvumą ir lyčių binariškumą. (Lietuvos gėjų lygos paaiškinimas)

[2] David P. Barash, Out of Eden: The Surprising Consequences of Polygamy. Niujorkas: Oxford University Press, 2016, p. 27–33, 42–45. Steven E. Rhoads, Taking Sex Differences Seriously. San Franciskas: Encounter Books, 2004, p. 134–158.

[3] Barash, Out of Eden, p. 60–72. Rhoads, Taking Sex Differences Seriously, p. 48–54.

[4] Rhoads, Taking Sex Differences Seriously, p. 168–173. Eileen McDonagh and Laura Pappano, Playing with the Boys: Why Separate Is Not Equal in Sports. Niujorkas: Oxford University Press, 2008, p. 52–58.

[5] Barash, Out of Eden, p. 113–126. Rhoads, Taking Sex Differences Seriously, p. 190–204.

[6] Simone de Beauvoir, The Second Sex, vert. H.M. Parshley, Niujorkas: Vintage Books, 1989, p. 6, 23.

[7] Edward O. Wilson, On Human Nature. Kembridžas: Harvard University Press, 1978, p. 139–140.

[8] G. W. F. Hegel, Elements of the Philosophy of Right, vert. H. B. Nibet. Niujorkas: Cambridge University Press, 1991, 166A.

[9] John Stuart Mill, “The Subjection of Women.” The Collected Works of John Stuart Mill. Torontas: University of Toronto Press, 1963–1991, Vol. 21, p. 271.

[10] S. de Beauvoir savo įpėdinėmis laisvos visuomenės sukūrimui įvardina Betty Friedan, Kate Millet, Germaine Greer ir Shulamith Firestone. Žiūrėti Alice Schwarzer, After the Second Sex: Conversations with Simone de Beauvoir, vert. Marianne Howarth. Niujorkas: Pantheon, 1984, p. 39, 46 ir t.t.

[11] Beauvoir, The Second Sex, p. 280 ir 288.

[12] Ten pat., p. 330–335. Kate Millett, Sexual Politics. Čikaga: University of Chicago Press, 1970, p. 28–29.

[13] Beauvoir, The Second Sex, p. 307–315, 321.

[14] Ten pat, p. 188ff. ir 548–553.

[15] Ten pat, p. xxxiv–xxxv.

[16] Ten pat, p. 33–34, 716.

[17] Ten pat, p. xxxv ir 714.

[18] Ten pat, p. 387–390.

[19] Ten pat, p. 322–327, 352, 359 ir 391.

[20] Schwarzer, After the Second Sex, p. 48.

[21] Ten pat, p. 40.

[22] Beauvoir, The Second Sex, p. 451–459 ir 477–478.

[23] Ten pat, p. 471 ir 476.

[24] Scott Yenor, Family Politics: The Idea of Marriage in Modern Political Thought. Waco, TX: Baylor University Press, 2012, p. 192.

[25] Beauvoir, The Second Sex, p. 697.

[26] Ten pat, p. 263.