Audrius Globys. Kam ir kodėl vėl trukdo Katalikų Bažnyčia Lietuvoje?

Mūsų tautos istorija parodė, kad okupacijos ir teroras nepajėgė palaužti mūsų tautos, sunaikinti jos tapatybės bei vertybių. Kadangi net pačiais tamsiausiais laikotarpiai lietuviai turėjo stiprią dvasinę atramą – Katalikų Bažnyčią.

Todėl nenuostabu, kad ji buvo vienas pagrindinių visų užkariautojų taikinių, tiek carinės, tiek sovietinės priespaudos metais. Mūsų tautos pavergimas buvo suprantamas ne tik kaip teritorinės bei politinės okupacijos klausimas, bet ir dvasinio, vertybinio tautos stuburo perlaužimo būtinybė, kuri visuomet prasidėdavo nuo kovos su Bažnyčia.

Nepaisant grėsmių, mūsų dvasininkai ir tikintieji rinkosi tiesos kelią

Caro valdžios bei represijų nepabūgęs vyskupas Motiejus Valančius padėjo pamatus 1918 Vasario 16-ajai, kadangi suprato, kad lietuvių kalba ir katalikiška tapatybė – tai tautos stuburas. Todėl jis drąsiai priešinosi oficialiai Rusijos imperijos nutautinimo, stačiatikinimo bei alkoholizmo skatinimo politikai, įkūrė Blaivybės sąjūdį, organizavo bei finansiškai rėmė knygnešių veiklą, ragino tautiečius laikytis lietuvių kalbos, tikėjimo, papročių.

Ši kryptinga kultūrinė ir religinė gynyba formavo žmonių savimonę. O Blaivybės sąjūdis buvo pirmas masinis judėjimas, leidęs lietuviams suprasti, kad jie yra bendruomenė, turinti galią veikti – kurti savo valstybę.

Sovietmečiu, kai kalbėti tiesą reiškė rizikuoti gyvybe, Bažnyčios balsas taip pat nenutilo

Vienas ryškiausių pasipriešinimo simbolių – palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis. Jis buvo tris kartus kalintas už atsisakymą bendradarbiauti su sovietų valdžia, o grįžęs iš lagerių, net ir sekamas KGB, toliau dirbo tiesos darbus. 1962 m. po kratų jo bute jam buvo suleista neaiškios kilmės injekcija – po kelių dienų vyskupas mirė.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys – intelektualas, diplomatas, tarpukario užsienio reikalų ministras ir vėliau arkivyskupas – 1947 m. buvo suimtas už „antisovietinę veiklą“, nes atsisakė kolaboruoti su režimu. Kalintas Vladimiro kalėjime Rusijoje, jis ten ir mirė 1953 m. po daugybės sunkių fizinių ir psichologinių kankinimų.

Vyskupai, kunigai, vienuoliai buvo tremiami, kalinami, žudomi – kartais atvirai, kartais per inscenizuotas nelaimes (kaip kun. Bronius Laurinavičius ar kun. Juozas Zdebskis). Tačiau jų vieton vis stodavo kiti, pasiryžę liudyti tiesą.

Vienas jų – kunigas Sigitas Tamkevičius SJ ėmė leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Tai buvo pogrindinis leidinys, dokumentavęs tikinčiųjų persekiojimą, sovietinės valdžios vykdytus žmogaus teisių pažeidimus. Kronika pasiekdavo Vakarus ir veikė kaip informacinė bomba – sklaidė sovietinę propagandą ir kartu kėlė okupacinio režimo įtūžį.

Dvasininkai veikė ne tik pogrindyje, bet ir viešai. 1978 m. įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas reikalavo, kad sovietų įstatymai atitiktų tarptautinius įsipareigojimus, kuriuos Sovietų Sąjunga buvo prisiėmusi. Komiteto įkūrėjai – kunigai  Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Juozas Zdebskis, Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas – tapo ne tik režimo priešais, bet tautos sąžinės saugotojais, padėję išlaikyti tiesos ir laisvės trokštančią tautos dvasią iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.

Nepriklausomybė atkurta, tačiau dvasinė kova už tiesą tęsiasi

Marksistinė-komunistinė ideologija niekur nedingo ir toliau tarpsta su ja kadaise sėkmingai kovojusiose Vakarų visuomenėse prisidengdamos demokratijos teikiamomis galimybėmis, įgavusios naujus „modernius“ pavidalus ir iš pagrindų naikindamos Vakarų civilizacijos pagrindus.

Neatsitiktinai šviesios atminties popiežiai Benediktas XVI ir Pranciškus šiuos procesus pavadino „reliatyvizmo diktatūra“ ir  „ideologine kolonizacija“.

O J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, savo gyvenimą paskyręs kovai už tiesą komunistinio melo ir priespaudos sąlygomis, puikiai atpažįsta šiuos reiškinius šiandienoje ir konkrečiai įvardina kaip tai reiškiasi šiame laikmetyje: „ Politikų siekis įteisinti visuomenėje pasirenkamą lytiškumą, homoseksualius santykius, negimusios gyvybės žudymą yra pavojingas siekis ištrinti lietuvio sąmonėje krikščioniškos šeimos sampratą. Iš tikrųjų, tai dvasinė okupacija, ir ji pavojingesnė už fizinę, nes pastarąją lengviau pastebėti“.

Paradoksalu, tačiau nepaisant istorinės patirties tragizmo, dabartinių grėsmių, dalis nepriklausomos Lietuvos politikų pasiduoda šiai ideologijai ir bando įgyvendinti marksistines-komunistines idėjas praktiškai.

Šiemet Gavėnios metu, kai krikščionys minėjo svarbiausią savo tikėjimo įvykį, Šv. Velykas – Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą,  „atsitiktinai“ viena paskui kitą sekė gyvybės kultūrai ir prigimtinei šeimai priešingos iniciatyvos bei sprendimai.

Balandžio 10 d. pasirodė Konstitucinio Teismo (KT) galutinis ir neskundžiamas nutarimas, leidžiantis dirbtinį apvaisinimą vienišoms moterims – taip paminama kiekvieno vaiko prigimtinė teisė gimti biologinių tėvų šeimoje bei palengvinamas būdas susilaukti vaikų homoseksualių moterų poroms, sudaromos sąlygos surogatinei motinystei.

Tas pat KT balandžio 17 d. (Didįjį Ketvirtadienį) galutine ir neskundžiama nutartimi paskelbė, jog pagal LR Konstituciją partnerystę privaloma leisti sudaryti tos pačios lyties poroms.

2025 balandžio 17 d. (Didįjį Ketvirtadienį) Seimui pateiktas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, kuriuo būtų dar labiau liberalizuota nėštumo nutraukimo procedūra, o aborto prieinamumas būtų didinamas kompensuojant jį iš mokesčių mokėtojų pinigų.

Galima stebėti, kad dažnai tokias Bažnyčios mokymui prieštaraujančias iniciatyvas lydi ir komunikacinės kampanijos, kurios cente – puolimas prieš Katalikų Bažnyčią – instituciją ir dabar aiškiai apibrėžiančią gėrį ir blogį bei viešai ne kartą aiškiai pasisakiusią prieš aukščiau minėtas iniciatyvas .

Įdomu, kad puolant Katalikų Bažnyčią „atsitiktinai“ naudojami net tie patys propagandos metodai, kuriuos buvo įvaldę sovietai. Štai keli pavyzdžiai:

Bene geriausiais žinomas propagandos metodas – etikečių klijavimas.

Šis metodas taikomas metant viešus melagingus kaltinimus tam, ką norima diskredituoti ir patraukti iš viešos erdvės. Svarbu svaidytis kuo skandalingesniais kaltinimais.

Kas iš tikinčiųjų šiandien negirdėjo, kad, pavyzdžiui, nepritardami vienalytėms partnerystėms jie remia Rusijos karą Ukrainoje? Ir kad krikščioniškos vertybės šiandien yra putiniškos vertybės, inspiruotos Kremliaus?

Nesvarbu, kad Bažnyčios mokymas siekia daugiau nei 2 tūkstančius metų – Lietuvos viešoje erdvėje dominuoja naratyvas, neva, esi prieš vienalytes partnerystes, surogatinę motinystę ar abortų liberalizavimą – automatiškai tampi rašistu ir Putino sąjungininku.

Beje, propagandistai, kurie taip mėgsta sieti krikščioniškas vertybes su Putino Rusija, pamiršta paminėti statistiką. Rusija – viena bedieviškiausių šalių pasaulyje, kurioje net per Šv. Velykas į cerkves ateina vos keli procentai tikinčiųjų, o patriarchas yra valdžios ruporas, bet ne ganytojas. Žinoma, jie ignoruoja ir faktą, kad Rusijos stačiatikių cerkvė neturi nieko bendra nei su Romos Katalikų Bažnyčia, nei su Konstantinopolio patriarchatu. Beje, abortai pirmą kartą legalizuoti ne kur kitur, bet sovietų Rusijoje.

Labai panašus ir vadinamasis „supuvusios silkės“ metodas, kuris pasitelkiamas siekiant diskredituoti tikinčiuosius, ypač, kontraversiškų politinių iniciatyvų fone. Šio propagandos metodo esmė – tai ne šiaip svaidytis etiketėmis, bet pateikti tokį kaltinimą, kuris būtų kuo bjauresnis, šlykštesnis ir nenuplaunamas, ir visai nesvarbu, kad tas kaltinimas netikras ar jame tik dalis tiesos. Net jį paneigus, pirminė itin negatyvi informacija pasilieka ilgam.

Na, pavyzdžiui, seksualiniai dvasininkų nusikaltimai puikiai suveikia kaip „supuvusi silkė“, kuri išteplioja ir pasilieka nenuplaunamą kvapą visai Katalikų Bažnyčiai.

Tokio propagandos triuko naudotojai „pamiršta“ pasakyti, kad turbūt nėra didesnės organizacijos, politinės partijos ar verslo įmonės, kurioje nepasitaikytų tokių atvejų. Katalikų Bažnyčia čia, deja, jokia išimtis. Tačiau būtent į jos narių nuklydimus kreipiamas didžiausias dėmesys. Viena vertus, tai suprantama, juk žiūrima ne tik į Bažnyčios mokymą, bet ir į jos atstovų elgesį, kuris turėtų jį reprezentuoti.

Deja, Bažnyčia nėra šventųjų sambūris žemėje ar rojaus prieangis. Ją sudaro paprasti, nuodėmingi žmonės, ateinantys iš šeimų, mokyklų, universitetų. Kokius dorinius ir etinius pagrindus ten gauna, tokius atneša ir į bendruomenę. Ir kunigai ar vyskupai čia jokia išimtis. Jie irgi žmonės, neretai klystantys ir nuodėmingi. Ir privalantys už savo nusižengimus atsakyti pagal teisės ir/ar moralės normas.

Nereiktų pamiršti ir fakto, kad sovietmečiu KGB aktyviai verbavo dvasininkus, apie tai liudija ir J. Em. kardinolas S. Tamkevičius: „nelemtas dalykas buvo KGB verbavimas. Jie verbavo ir kunigus, ir klierikus. Vieniems žadėjo aukso kalnus, kitiems grasino. Manau, kad šie varžymai buvo svarbiausi.“

Priklausymas Bažnyčiai niekada nebuvo ir nėra jokia indulgencija. Tačiau ar dėl jos tarnų nuodėmių pats Bažnyčios mokymas tampa mažiau vertingas?

Taip, viešinti nusikaltimus ir nusižengimus būtina, tai padeda apsaugoti žmones ir nubausti kaltuosius. Tačiau ką matome žiniasklaidoje? „Žinomų žmonių“ pasipiktinimą, nuomones, bei emocijas.

Tokios publikacijos puikiai atitinka kitą propagandinį metodą, liudijimą, kai „žinomo žmogaus“, „eksperto“ ar „autoriteto“ nuomonės pateikiamas tik tam, kad sustiprintų paskleistos žinutės patikimumą. Neapykantos ar pasibaisėjimo srautas paprastai nukreipiamas ne aiškintis konkrečią situaciją, bet juodinti visą organizaciją.

Pavyzdžiui, šiemet prieš pat Šv. Velykas vyko tikra komunikacinė kampanija. Kontraversiškos, prieštaraujančios gyvybės politinės iniciatyvos nesulaukė jokio kritiškesnio „ekspertų“ vertinimo (pavyzdžiui, ar tikrai moterims sudaromos lygios galimybės, siūlant nemokamą abortą, bet ne psichologinę, socialinę pagalbą?) tačiau geriausiose portalų vietose, skaitomiausiu laiku publikuotos žinutės, skirtos aptarti atskirų kunigų nejautrius pasisakymus.

Bandos jausmas – dar vienas propagandinis metodas, kuriuo siekiama eliminuoti savarankišką mąstymą. Tai socialinio spaudimo forma.

Koks doras žmogus šiandien norės būti apkaltintas Putino agresijos rėmimu? Arba tamsumu, atsilikimu, neapykantos skatinimu? Ir matyti savo pavardę valkiojamą visose žiniasklaidos priemonėse pačiuose kontraversiškiausiuose kontekstuose? Tuomet ir savo nepritarimą vienalytėms partnerystėms, aborto ar dirbtinio apvaisinimo vienišoms moterims ar vienalytėms poroms finansavimui iš savo sumokėtų mokesčių turi pasilaikyti sau ir apie tai jokiu būdu garsiai ir viešai nekalbėti.

Kai 2022 metų kovą Nepriklausomybės akto signatarė Z. Šličytė Seime Kovo 11-osios minėjimo metu Seime piktinosi, esą visuomenei bandoma įteigti, kad LGBT eitynės Kaune yra grožio paradas, o „Šeimų maršas“ Vingio parke yra tamsuolių sambūris, ji sulaukė išskirtinio medijų puolimo.

Čia visa plejada „žinomų žmonių“ ir „ekspertų“ komentavo, kodėl gi taip galvoti ir kalbėti nevalia.

Taigi, buvo pasitelktas ne tik bandos jausmo, bet ir baimės žadinimo bei etikečių klijavimo propagandiniai metodai.

Baimės žadinimas – dar vienas iš sovietmečio atėjęs propagandistų triukas, kai bauginama galimais neigiamais padariniais, jei nebus imtasi tam tikrų veiksmų arba nebus pritarta siūlomai idėjai. Pamenate liaudies priešo sąvoką? Juk visi žinojo, apie ką ir kaip reikia kalbėti ir apie ką ir kaip – negalima.

Panašu, grįžtame į cenzūros ir savicenzūros laikus. Ir kaip anuomet, taip ir šiandien, Katalikų Bažnyčia tampa kliuviniu ir todėl antikrikščioniškos propagandos taikiniu.

Juk dauguma Lietuvos gyventojų turi aiškų savo tapatybės suvokimą, jų pasaulėžiūrą suformavo krikščioniška Vakarų civilizacijos etika, kur lemiamą vaidmenį apibrėžiant dorinę ir etinę žmogaus teisų sampratą turėjo būtent Katalikų Bažnyčia ir jos mokymas.

Beje, ypač aktyvūs Katalikų Bažnyčios ir jos narių puolėjai yra buvę komunistai šiandien tapę progresyviais šio laikmečio mainstream‘o apaštalais.

Jiems kaip carinės ir sovietinės okupacijos metais, taip ir dabar, norint sulaužyti žmonių vis dar turimą tiesos ir gėrio supratimą, būtina diskredituoti jį suformavusią ir palaikančią Katalikų Bažnyčią.

Ir šiandien Lietuvoje pagrindinė problema yra ne tik vienas ar keli įstatymai, kuriems nepritaria dauguma visuomenės, bet ir politikų bei žiniasklaidos angažuotumas vienam požiūriui, kitus stumiant į paraštes bei marginalizuojant.

Tai jau ne atviros ir laisvos visuomenės požymiai, tai regresyvus grįžimas į ideologinės cenzūros laikus. Ir kuo ilgiau vadinsime sąžinės kontrolę laisve, žmogaus prigimties niekinimą – žmogaus teisėmis, tuo sunkiau bus išvengti pasekmių.

Juk lietuviai visuomet gindavo laisvę, nes turėjo dorovinį ir vertybinį pamatą. Kaip ginsime laisvę šį kartą, kai tą pamatą paplausime ir sunaikinsime patys?

Audrius Globys yra Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas

krikscioniuprofsajunga.lt