Po pusantros savaitės Lenkijos prezidento rinkimai, apie kuriuos pas mus kalbama ir rašoma tikriausiai šimtą kartų mažiau, nei apie JAV prezidento ar Vokietijos kanclerio rinkimus, nors poveikį Lietuvai jie gali turėti ne ką mažesnį. Vien todėl, kad dabartinis Lenkijos premjeras Tuskas yra visiškai abejingas Lietuvai, o jo užsienio reikalų ministras Sikorskis nuoširdžiai neapkenčia Lietuvos ir lietuvių, bet dabartinis (deja, kadenciją baigiantis) prezidentas Duda palaiko išskirtinai šiltus ir draugiškus santykius su prezidentu Nausėda ir taip atsveria Piliečių Platformos vadovaujamos Vyriausybės antilietuviškumą.
Bet po rinkimų viskas keisis iš esmės, ir, skaitydamas šį ilgamečio Lenkijos Laisvės ir Demokratijos fondo vadovo, pastaruosius ketverius metus Lenkijos Instituto Kijeve direktoriaus Roberto Czyżewski tekstą pagalvojau, kad pakeitus žodį „Ukraina“ į „Lietuva“, gausime visai neblogą įžvalgą, kaip gali keistis mūsų santykiai su Lenkija priklausomai nuo to, kas taps naujuoju prezidentu.
Suprasti Lenkijos prezidento rinkimus
Beveik prieš mėnesį, sulaukęs kelių draugų ukrainiečių klausimų, parašiau apie Lenkijos prezidento rinkimus. Dabar, likus 11 dienų iki pirmojo turo, nusprendžiau grįžti prie šios temos.
Pradžioje dar kartą noriu pabrėžti – nesitikėkite objektyvumo. Susiskaldymas Lenkijoje yra gilus, jis paliečia ir mane. Galiu stengtis būti sąžiningas rašydamas, bet tikrai nesu objektyvus (kas sako kitaip, tas meluoja arba yra glušas).
Kalbant apie Lenkijos ir Ukrainos santykius, turėtumėte paklausti, mieli draugai ukrainiečiai: ar norite matyti Varšuvoje tiesiog vieną iš Europos sostinių – Lenkijos, kurios valdžia klusniai vykdo Briuselio (o iš esmės – Berlyno ir Paryžiaus) politiką? Jei taip, palaikykite Rafalą Trzaskowskį.
Jei nepasitikite „senąja Europa“, daugiau Lenkijos nepriklausomybės garantuoja Karolis Navrockis. Šitas „savarankiškumas“ verčia ieškoti draugų (taigi Ukrainos svoris Lenkijos politikoje didės). Tik nepamirškite, kad Karolis Navrockis yra istorikas – taigi visos istorinės problemos mūsų santykiuose bus viena iš pagrindinių temų…
Kas skaldo lenkus? Kokios yra pagrindinės, rinkimų temos? Anksčiau rašiau, kad užsienio politika mūsų rinkimuose užima gana svarbią vietą. Sunku apskaičiuoti, bet ji apima maždaug pusę debatų.
Pirmoji tema – Lenkijos suvereniteto Europos Sąjungoje mastas ir su tuo susijęs statymas ant Berlyno ir Briuselio arba Vašingtono. Lenkijoje šis klausimas skaldo visuomenę, o vienos ar kitos pusės šalininką atpažinsite iš jo atsakymo. Šis klausimas sutampa su vertybių – kairiųjų liberalų ar konservatorių – klausimu ir apibrėžia pagrindinius Lenkijos politinius polius, kurie iš dalies atitinka viso Vakarų pasaulio pasidalijimą.
Šiuo klausimu Karol Nawrocki (kandidatas nuo „Teisės ir teisingumo“) neseniai sulaukė nemažos sėkmės – gavo tiesioginį Donaldo Trumpo palaikymą (kartu su vizitu Baltuosiuose rūmuose ir nuotraukomis su JAV prezidentu). Galime būti tikri, kad dar prieš rinkimus jo pagrindinis varžovas Rafalas Trzaskowskis sulauks paramos iš Vokietijos ir Prancūzijos.
Kitaip yra su kitu svarbiu užsienio politikos klausimu – požiūriu į Rusiją. (Čia Lenkija yra unikali, nes „prorusiškumo“ apraiškų Lenkijoje yra labai mažai). Apibendrinant svarbiausius kandidatus (kurie surenka 80–90 proc. balsų), galima teigti, kad jie visi yra nusiteikę antirusiškai (tai jų neskaldo) – nors vienas kitą kaltina būtent „prorusiškumu“.
Aš asmeniškai negaliu pamiršti dabartinės vyriausybės „perkrovimo“ ir „verslo“ su Rusija prieš keliolika metų ir dabartinėje valdančiojoje koalicijoje esančių postkomunistų (man pagal apibrėžimą – prorusiškų), bet tai esu aš – ir tai yra „manoji“ Lenkijos visuomenės dalis.
Kaltinimų „prorusiškumu“ sulaukiama ir iš kitos pusės, nes šioje „mano“ pusėje labai kritikuojama Europos Sąjungos centralizacija – o „suvienyta Europa“ (anot mano oponentų) yra „vienintelis tikras išsigelbėjimas nuo Putino“.
Kaip jau rašiau anksčiau, pagrindiniai kandidatai yra šie: Rafalas Trzaskowskis iš Pilietinės platformos (valdančiosios) ir Karolis Nawrockis, kurį remia opozicinė Teisės ir teisingumo partija. Nuo mano ankstesnio rašinio parama Trzaskowskiui sumažėjo, o Nawrockiui – padidėjo. Skirtumas tarp jų yra apie 2–3 proc., ir kiekvienas jų turi apie 30 proc. palaikymą (apklausų duomenimis, Trzaskowskis vis dar turi daugiau). Tačiau situacija yra dinamiška, nes kampanijos pabaigoje visada pateikiami svariausi argumentai (paprastai kompromituojantys oponuojantį kandidatą), o čia valstybės tarnybos dirba Trzaskowskio naudai, ieškodamos Nawrockį kompromituojančių faktų (žinoma, mano oponentai lenkai paprieštaraus, kad tai netiesa). Kita vertus, daugelis pabrėžia Nawrockio „nuvertinimą“ (tai yra taisyklė apklausose apie dešiniųjų kandidatus).
Trūkstamus keliolika procentų paramos sudaro trijų kairiųjų kandidatų ir didžiojo rinkimų pralaimėtojo, kuriuo yra Seimo pirmininkas Szymonas Hołownia – „antrasis žmogus valstybėje“, suma. Būtent jo dėka Donaldas Tuskas yra valdžioje. Parlamento rinkimuose Holownia surinko keliolika procentų balsų tų rinkėjų, kurie ieškojo sau kažko naujo… Ta „nauja“ pasirodė esanti D. Tusko vyriausybė, todėl rinkėjai iš esmės apleido Szymoną Holownią ir jo partiją – šiandien jis turi tik apie 6–7 proc. balsų.
Tad už ką turėtų sirgti ukrainiečiai? Priklauso nuo to: esate labiau konservatorius ar kairiųjų pažiūrų žmogus? O karo su Rusija klausimu? Ar labiau pasitikite Vakarų Europa, ar JAV? (Čia „Minskas 1“ ir „Minskas 2“, o ten Trumpas… – ir ką čia rinktis?)
Viena aišku: po šių rinkimų Ukraina Lenkijos Prezidento rūmuose nebeturės tokio Ukrainos draugo, kaip kadenciją baigiantis Andrzejus Duda… Gaila, kad Ukrainos politinis pasaulis nesugebėjo iki galo įvertinti prezidento A. Dudos… Todėl Ukrainos požiūriu svarbu, ką dabartinis prezidentas (šiandien turintis nemažą visuomenės palaikymą) ketina daryti po rinkimų. Lenkijos ir Ukrainos santykių labui tikriausiai geriau, kad jis nepasitrauktų į ankstyvą politinę pensiją.
