Audrius Bačiulis. Oro balionų istorija

O jūs žinot, kad keleiviniai lėktuvai į Vilniaus oro uostą skraido tik Baltarusijos valdovo Aliaksandro Lukašenkos malonės dėka? Jis, kaip geras valdovas, rūpinasi savo pavaldinių gerove ir leidžia Lietuvos valdžiai išlaikyti oro uostą „Minsk-2“, iš kurio baltarusiai laisvai skraido po visą pasaulį.

Jeigu Lukašenka norėtų, nei vienas civilis laineris į Vilnių skristi nedrįstų, nes nuo Vilniaus oro uosto iki Minsko pietvakarinio priemiesčio Fanipolio, kuriame įsikūrusi 15-oji oro gynybos brigada, ginkluota raketomis S-300, tik 160 kilometrų. T. y., fanipoliečiai gali apšaudyti Vilniuje besileidžiančius ar iš jo kylančius lainerius, esančius idealiais taikiniais oro gynybai, tiesiai iš savo nuolatinės dislokacijos vietos, net nevažiuodami į laukus. Tam, kad uždaryti oro uostą, jiems net šaudyti nereikėtų – pakaktų švitinti civilius lainerius radaro koviniu režimu ir viskas – jokia oro bendrovė neberizikuos skristi.

Dabar, kai sužinojot, jog norint sutrikdyti Vilniaus oro uosto veiklą, Baltarusijos valdžiai nereikia jokių oro balionų, pereikime prie šios cigarečių kontrabandininkų inovacijos.

Pirmus balionus su kontrabanda Valstybinė Sienos Apsaugos Taryba aptiko 2023 metų rudenį. Tuo metu kontrabandos gabenimas oru jau buvo smarkiai padažnėjęs, nes nutiesta tvora su Baltarusija užkirto kelią gabenimui sausuma. Pradžioje kontrabandininkai naudojo dronus, bet šie garsiai zyzė, žemai skrido, tad buvo aptinkami pasienio patrulių ir nusodinami antidroniniais šautuvais.

Tada, kažkur 2023 spalį–lapkritį, iš Baltarusijos pusės pakilo pirmieji, dar bandomieji, oro balionai. Lyginant su dronais, jie buvo ne itin patikimi – skrido kur ir kada vėjas pūtė, leisdavosi, kur patys norėjo, paleisti juos reikėjo mokytis, bet turėjo kelis esminius privalumus – skrido aukštai, skrido be garso, skrido gana greitai ir buvo visiškai atsparūs radioelektroninės kovos priemonėms. Tad 2024 metais kontrabandinių oro balionų skrydžiai išaugo dešimteriopai. Ir kalba eina tik apie tuos skrydžius, kurie buvo kontrabandininkams nesėkmingi ir aptikti pasieniečių. Akivaizdu, jog iš tiesų jų buvo daug daugiau, kitaip šis cigarečių gabenimo būdas būtų savaime nunykęs.

VSAT vadovybė apie šią veiksmingą kontrabandininkų naujovę garsiai perspėjo tiek valdžią Vilniuje, tiek šalies visuomenę. Nei valdžia, nei visuomenė nereagavo.

Už Lietuvos sienos apsaugą tiesiogiai atsakinga Vidaus reikalų ministrė konservatorė Agnė Bilotaitė dergė į pampersą dėl demonstracijų prie Seimo ir kovojo su Vidaus Saugumo Tarnybos vadu generolu Pociumi, neskubėjusiu pildyti jos bobiškų užgaidų.

Už Lietuvos oro erdvės apsaugą tiesiogiai atsakingi Krašto apsaugos ministrai Arvydas Anušauskas ir Laurynas Kasčiūnas remontavo šarvuočių bokštus, kvietė vokiečių diviziją, tiesė trupantį kelią į Rūdninkų poligoną ir pastatė kelis drakono dantis prie tilto į Tilžę.

Kontrabandininkų balionai skrido nestabdomi ir vis didesniais kiekiais visus pusantrų metų, kol valdžioje buvo Landsbergio – Šimonytės okupacinė administracija. Skrido jie ir Vyriausybę perėmus Palucko – Blinkevičiūtės okupacinei administracijai. Nei vidaus reikalų ministras Wladislaw Kondratowicz, nei krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė jokių pavojaus būgnų dėl kontrabandininkų balionų nemušė, visuomenė irgi tuo nesirūpino.

Bet staiga, Vyriausybės krizės ir kovos dėl krašto apsaugos biudžeto įkarštyje kažkas nutiko – tarsi jungiklį pasukus, dėl kontrabandininkų balionų pradėti stabdyti skrydžiai į Vilniaus oro uostą. Stabdyti kartą, stabdyti antrą, lėktuvai su keleiviais grąžinti, iš kur pakilę ar į kaimyninių valstybių oro uostus.

Štai čia Vilniaus Burbulas suburbuliavo šūdais: O siaube, turėsime sėdėti Varšuvoje (Berlyne, Rygoje) per naktį, kur mūsų latytė su kokosine putyte, kur mūsų miegutis minkštoje lovytėje?!

Burbuliniams atitarė valdžią praradę, pusantrų metų dėl oro balionų nieko nedarę, dvejus su puse metų dėl to jokių bėdų nematę užingridai: O siaube, čia Lukašenkos diversija, hibridinis karas prieš NATO, Baltarusijos KGB operacija, negi manote, kad paprastas kontrabandininkas sugebėtų iš Ali Express atsisiųsti balioną, Youtube pasižiūrėti, kaip jį kelti, o telefone įsirašyti meteorologinę programėlę, kad matyti, kada ir kokios krypties vėjai pūs?

O toliau ta pati dainelė, kaip pastaruosius pusantrų metų: Kam mums tie tankai, kam mums tie transporto lėktuvai, pirkim lietuviškus garažinius dronus, pirkim ukrainietiškus ir izraelietiškus mikroradarus, numušinėkim balionus, nes tai jie Pavojus Nr.1!

Štai Edgaras Kucinskas priminė, kad pernai rugsėjį vienas kontrabandininkų balionas nukrito tiesiai Vilniaus oro uoste, bet niekas dėl to oro uosto neuždarinėjo, skrydžių į kitus miestus ir šalis nenukreipė. Zadanijos nebuvo.

Situacija juokinga, nes nuo 2023 metų rudens tie balionai niekam nekliuvo, o žvygsmas kilo tik dabar, kai Vilniaus Burbulas desperatiškai ieško būdų pasukti krašto apsaugos milijardus į savo kišenes. Jei Landsbergio – Šimonytės okupacinė administracija būtų stačiusi Elektrėnų oro uostą, vienintelį galintį atitikti saugumo reikalavimus, arba perkėlusi pagrindinį šalies oro uostą į Kauną, o ne sukišusi pinigus į VNO rekonstrukciją, jokių problemų nebūtų.

Ką daryti? Tai jau tik ne posėdžius Vyriausybėje ir Prezidentūroje rengti. Vilniaus oro uosto pažeidžiamumas – strateginė valstybės problema ir spręsti ją reikia strategiškai. Kokie galėtų būti sprendimo būdai:

a) Užkariauti visą Baltarusiją, prijungiant ją visą ar bent jos Šiaurės Vakarų dalį prie Lietuvos;

b) Atkurti normalius santykius su Baltarusija ir susitarti su Lukašenka, kad jis uždarytų savo sieną balionams, kaip kadaise buvo uždaręs ją nelegaliems migrantams;

c) Perkelti Vilniaus oro uostą į Elektrėnus arba Kauną.

Rinkitės, kuris būdas labiausiai ir greičiausiai įgyvendinamas.