Audrius A. Valotka ir vėl tapo Valstybinės kalbos inspekcijos vadovu

Kultūros ministerija patvirtino, kad naują penkerių metų kadenciją Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininku humanitarinių mokslų daktarą, Vilniaus universiteto dėstytoją dr. Audrių Valotką. Šis paskyrimas reiškia, kad A. Valotka į šias pareigas grįžta po jau įvykusios kadencijos 2020–2024 m., kurią lydėjo ir darbų tęstinumas, ir jo kontraversiškai vertinami pasisakymai.

Konkursas į VKI vadovo poziciją vyko Kultūros ministerijai bendradarbiaujant su Viešojo valdymo agentūra. Iš viso dalyvauti pretendavo 10 asmenų, tačiau tik keturi atitiko reikalavimus, o vienas jų vėliau pasitraukė. Galutiniame etape liko du kandidatai, iš kurių po vertinamojo pokalbio buvo pasirinktas A. Valotka.

Sprendimą lėmė ne tik kandidato ilgametė patirtis, bet ir išsamiai pristatyta strategija, kompetencijos viešojo administravimo srityje bei pažadėtas darbų tęstinumas. Pasak kultūros ministro Šarūno Biručio, pasirinkimas nebuvo lengvas, tačiau buvo grįstas argumentais, išdėstytais srityje dirbančių valstybės tarnautojų.

KONKURSO KRITIKA

Nepaisant formalių laimėjimo aplinkybių, paskyrimas sulaukė ypač buvusio kultūros ministro Simono Kairio kritikos. Pastarasis A. Valotkos sugrįžimą vadino politine klaida, galinčia turėti neigiamų pasekmių kalbos politikos įvaizdžiui. Jo kritika grindžiama ankstesniais A. Valotkos viešais pasisakymais, kurie, anot S. Kairio, buvo neetiški ar net žeidžiantys.

Ypač daug dėmesio jis skyrė atvejams, kai dalyvaudamas konferencijoje REDA pareiškė, jog pavežėjai Lietuvoje kalba „kažkokiomis čiurkų kalbomis“, vėliau aiškinęs, kad turėjo omenyje „tiurkų kalbas“.

Kitas – kai LRT radijo laidoje jis palygino lenkų tautinės mažumos siekį dėl viešųjų užrašų lenkų kalba Vilniaus rajone su situacija prorusiškame Donbase. Abu šie incidentai sulaukė oficialių pastabų.

INSPEKCIJA

Valstybinė kalbos inspekcija yra institucija, kuri turi ypatingą reikšmę kalbos politikos formavimui Lietuvoje. Ji prižiūri Valstybinės kalbos įstatymo laikymąsi, teikia konsultacijas, vykdo švietėjišką veiklą, rūpinasi lietuvių kalbos taisyklingumo ir viešojo vartojimo kultūra. Šios institucijos vadovas – ne tik administracinis, bet ir simbolinis figūra, kuri įkūnija valstybės požiūrį į kalbą, tautinę tapatybę ir pilietinę bendrystę.

A. Valotkos paskyrimas rodo dvilypę realybę: vieni mano, kad tai signalizuoja apie siekį tęsti pradėtus darbus, pasitikėti institucine patirtimi ir išlaikyti kryptingą kalbos politikos eigą. Kiti – jog tai rizikingas pasirinkimas reputaciniu požiūriu. Anot jų, valstybinės kalbos inspekcijos vadovas turi būti ne tik principingas, bet ir diplomatiškas – mokantis telkti, o ne skaldyti visuomenę kalbos klausimais.

A. Valotka neabejotinai yra savo srities profesionalas – akademikas, kalbos normų žinovas, bet, jo oponentų nuomone, A. Valotkos viešųjų pasisakymų stilius kelia įtampas. Jo griežtas tonas, kai kalbama apie tautines mažumas ar kalbos vartojimo problemas, gali pakenkti institucijos neutralumui ir visuomenės pasitikėjimui. Jų teigimu, kalbos politika Lietuvoje yra jautri tema, reikalaujanti subalansuoto požiūrio ir pagarbos skirtingoms visuomenės grupėms.

VALOTKA – PROFESIONALAS

Šiuo požiūriu A.Valotka yra išskirtinė figūra kalbos politikos lauke Lietuvoje – tiek dėl savo akademinės kompetencijos, tiek dėl ryškaus, kartais prieštaringai vertinamo stiliaus. Jis yra humanitarinių mokslų (filologijos) daktaras, ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas, prisidėjęs prie įvairių lietuvių kalbos norminimo projektų, tyrimų ir žodynų rengimo. Jo vykdyti mokslinių tyrimų projektai – „Lietuvių kalbos, literatūros (kultūros) ir Lietuvos istorijos mokymosi šaltinių skaitmeninės duomenų bazės, skirtos mokytojams ir mokiniams, sukūrimas ir įdiegimas“, „IRT sprendimų bei turinio, padedančių išsaugoti lietuvių kalbą viešojoje erdvėje, kūrimas bei galimybių jais naudotis sudarymas“, „Lietuvių šneka valdomos paslaugos (LIEPA)“, „Lietuvių šneka valdomų paslaugų plėtra LIEPA-2” . Toks akademinis profesionalumas  jam suteikia stiprią akademinę atramą kalbos politikos srityje. Jis dažnai akcentuoja kalbos taisyklingumą, normų laikymosi svarbą, yra tvirtas lietuvių kalbos suvalstybinimo šalininkas.

A.Valotka išsiskiria tuo, kad viešai ir aiškiai deklaruoja griežtas nuostatas dėl valstybinės kalbos vartojimo – jis nepritaria jokioms nuolaidoms, kurios, jo manymu, galėtų silpninti lietuvių kalbos statusą. Jis laikosi pozicijos, kad valstybinė kalba turi būti nediskutuotina viešajame gyvenime – nuo viešųjų užrašų iki aptarnavimo srities.

Būtent dėl savo principingumo A. Valotka sulaukia ir kritikos. Jis yra ne tik „griežtas kalbininkas“, bet ir žmogus, suformavęs gana aiškų inspekcijos veiklos modelį: aktyvi priežiūra, konsultacijos, kalbos klaidų identifikavimas ir sprendimų priėmimas. Jo vadovavimo metu inspekcija buvo matoma ir girdima – net jei ne visada vienareikšmiškai teigiamame kontekste.

A. Valotka yra tarsi simbolis tam požiūriui, kad valstybinė kalba turi būti ne tik saugoma, bet ir gynybiškai saugoma. Jis atstovauja visiems, kurie mano, kad bet koks kalbos normų minkštinimas yra pavojus tapatybei ir valstybei. Šis požiūris kai kuriems atrodo per griežtas, bet kiti jį vertina kaip būtinybę, siekiant išlaikyti lietuvių kalbos prestižą. A. A. Valotka dar ypatingas tuo, kad jis – mokslininkas su karingo inspektoriaus veidu. Jo veikla balansuoja tarp akademinės kompetencijos ir griežtos, kartais net aštrios kalbinės kontrolės retorikos. Jis nėra neutralus biurokratas – jis ideologiškai angažuotas, o tai daro jį vienu labiausiai matomų (ir aptariamų) kalbos sargų Lietuvoje.

A. VALOTKA VADOVAS, KURIS „TELKIA“

Kai sakoma, kad Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas turėtų „telkti visuomenę“, kyla klausimas – ką konkrečiai šiandien reiškia „telkti“, kai pačios visuomenės kalbinė savimonė silpsta? Kai toleruojami tokie reiškiniai kaip atsisakymas kalbėti lietuviškai darbo vietoje ar sisteminis kalbos ignoravimas viešuose užrašuose?

Kalbėdami apie A. Valotkos griežtą toną ir galimą riziką visuomenės pasitikėjimui, dažnai praleidžiame esminį kontekstą – lietuvių kalbos viešoji būklė šiandien yra rimtai pažeista. Šnekamojoje kalboje dominuoja anglų kalbos įtaka, įmonių pavadinimuose dažnai ignoruojami lietuvių kalbos reikalavimai, o viešojoje erdvėje – socialiniuose tinkluose, reklamoje, net viešųjų paslaugų srityje – kalbos taisyklingumo normos sistemingai pažeidžiamos arba tiesiog ignoruojamos.

Tokioje situacijoje, kai kalba marginalizuojama net valstybės institucijų lygmeniu, diplomatija be aiškios laikysenos tampa bejėgė. Reikia žmogaus, kuris nebijotų garsiai ir kartais nepatogiai pasakyti: „Šitaip elgtis su valstybine kalba – negalima.“ Ir šiuo požiūriu A. Valotka – vienas iš nedaugelio, kurie tai daro nuosekliai, be reveransų politiniam kontekstui ar baimės būti nepopuliariu.

A. Valotkos viešųjų pasisakymų stilius neabejotinai bent iki šiol buvo aštrus, kita vertus, tai dažnai išpūtė politiniai priešininkai ir žiniasklaida. Jo pasisakymai nebuvo be pagrindo – jie atskleidė gilų kultūrinį konfliktą, kurio ignoruoti nebegalima. Kalbos klausimai nėra neutralūs – jie liečia tapatybę, teritoriją, viešąją tvarką. Ir kartais juos spręsti reikia ne „subalansuotai“, o principingai, aiškiai nubrėžiant ribas. Jis savo stiliumi gal ir nėra „minkštas diplomatas“, bet jis atlieka kitą – ne mažiau svarbų – vaidmenį: kelia nepatogius klausimus, primena ribas, kurias jau peržengėme, ir kalbą traktuoja kaip pamatinę valstybės vertybę, ne šiaip funkciją. Telkimas šiandien ne visada reiškia taiką – kartais telkia būtent tie, kurie sugeba pažadinti visuomenės budrumą.

Tad A. Valotkos paskyrimas – ne tiek reputacinė rizika, kiek strateginis sprendimas situacijoje, kai lietuvių kalba realiai stumiama į paraštes. Esant tokiai padėčiai, diplomatiniai kompromisai yra ne sprendimas, o problemos dalis. Jei norime ne tik kalbos išlikimo, bet ir jos prestižo stiprinimo, galbūt kaip tik reikalingas ne dialogo vedlys, o principingas, net jei kontroversiškas, gynėjas. Ir A. Valotka , patinka tai ar ne, būtent toks yra.

Tad klausimas, ar A. Valotka antrąją savo kadenciją sugebės būti ne tik kontrolierius, bet ir dialogo vedlys, išliks aktualus. Tikėtina, kad būtent tai ir lems jo kaip vadovo įvaizdį artimiausiais metais.

„Pozicijos” inf.