Arūnas Dovydaitis. Oskarų nominantas „Didysis Martis“

Kino teatruose rodomas filmas „Didysis Martis“ siūlosi būti pamatytu dėl keleto aspektų. Visų pirma, jis nominuotas net 9 Oskarų statulėlėms, tarp jų ir pačioms pagrindinėms. Daug šansų, kad filmas bus nustelbtas kitų pretendentų, tačiau Oskarą už geriausią pagrindinį aktorių „Didysis Martis“ tikrai turėtų pelnyti. Kaip beatsitiks kovo mėnesį, aišku, kad filmas sulaukė neeilinio dėmesio ir pripažinimo.

Jau tik pradėjus domėtis filmu, randi autorių paaiškinimą, jog „Didysis Martis“ yra apie realų asmenį Marty Reisman, bet rodomas jo gyvenimo epizodas yra scenaristų sugalvotas, ir nėra biografinis filmas. Retas pareiškimas, nes kino kūrėjai visada stengiasi pabrėžti faktų realumą ir aiškina pagrąžinę tik niuansus. Todėl pirmiausia kilo mintis susipažinti su filmo prototipu ir bandyti suprasti, kodėl filmininkai nesistengė eiti vyriškio gyvenimo etapais ir nuosekliai vaizduoti jo biografinius žingsnius.

Marty Reismano būta ryškiai iškilaus pokaryje Amerikos stalo tenisininko. Jis dešimtmečius buvo neatsiejama Niujorko stalo teniso bendruomenės dalis. Trylikametis laimėjęs Niujorko jaunimo čempionatą. Baigė karjerą pasiekdamas sporto, kurio įrankis yra raketė, amžiaus rekordą – tapo JAV čempionu žaidžiant kietomis raketėmis (kuriose nėra greitinančio kamuoliuko skriejimą gumos sluoksnio) būdamas 67-ių! Tai buvo tarsi asmeninis Marty manifestas: įgūdžiai niekada neišblėsta, o technika yra svarbesnė už technologijas. Pats sėkmingiausias Reismano (1930–2012) sportinis etapas buvo 1948–1952 m., kai jis iškovojo penkis Pasaulio stalo teniso čempionato bronzos medalius. Čia ir pirmas nesutapimas su filmu, nes jame jaunasis Marty stengiasi vystyti savo karjerą 1952 m., kai realybėje tuo metu jis buvo viršūnėje ir maudėsi šlovės spinduliuose.

Tikrasis Marty Reismanas daugiau garsėjo dėl ekstravagantiško stiliaus ir šou sugebėjimų. Dėl savo sąmojo ir liekno kūno sudėjimo jis buvo pramintas „Adata“. Artimiausi draugai žinojo jo „triuką“ – dalyvaudamas įvairiuose klubuose, kur žaidžiamas iš pinigų statymo stalo tenisas, jis pradžioje pralošdavo. Atėjus metui kai žiūrovams sukyla azartas statyti už kitus varžovus, Marty Reismanas pademonstruodavo savo neeilinę techniką ir… susirinkdavo iš lažybų gražų pinigą. Skirtingai nuo filme rodomo tikro biografinio epizodo, kai sportininkas dalyvaudavo parodomojo krepšinio šou ir „apšildydavo“ „Harlem Globetrotters“ žvaigždes, mušinėdami su partneriu vieną ar iškart kelis kamuoliukus keptuvėmis ir kitokiais tam neskirtais įrankiais, Marty visai nesibodėjo tokiu būdu užsidirbti pinigų. Deja, kai nesąmoningas lietuvio akiai Harlemo afroamerikiečių šou 2006 m. atvyko į Vilnių, dėl amžiaus Reismano jau nepamatėme programoje…

Scenaristų taip pat sugalvota, kokiais būdais Marty stengiasi prasimanyti pinigų. Filme kaukia policininkų sirenos, vyksta gaudynės, šaudoma ir Marty vos išneša sveiką kailį, kai kiti žūsta. Realybėje be teniso triukų, sportininkas gerai užsidirbdavo užsiimdamas ir kontrabandine veikla. Teigiama, kad jis daug kartų skraidė į Vietnamą ir atgabendavo kontrabandos – aukso bei Rolex laikrodžių. Ar jis būtent tokią kontrabandą turėjo galvoje, kai baigęs karjerą tapo rašytoju ir autobiografinėje knygoje „Pinigų žaidėjas: didžiausio Amerikos stalo tenisininko ir sukčiautojo išpažintis“ (1974 m.) teigia: „geriausi stalo tenisininkai turi būti arba lošėjai arba kontrabandininkai“, nežinau. Tiesa, aprašomi visai kiti laikai).

Filmo pradžia visai nesužavėjo. Kažkaip sunkiai besivystančiuose kadruose lyg regi biografinio kino klišes ir įtari, kad tuojau režisierius nardins žiūrovą į sunkias teniso treniruotes, kuriose herojus lieja kibirus prakaito. Tuojau atsiras jam kliuviniai, trukdantys siekti kažkokių labai aukštų sportinių rezultatų. Bet patosiškai užsispyręs atletas įveiks visas kliūtis ir triumfuos, palaikomas ištikimų trenerių ir draugų. Žinokit nieko panašaus neišvysite, o būsite įtraukti į nesiliaujančių įvykių kaleidoskopą

Marty Mouser (logiška, kad atsisakoma tikrosios pavardės) filme – ekscentriškas smulkus žulikėlis, besisukantis iš jį užgriuvusių bėdų melavimu, sukčiavimu, įkalbinėjimu. Jis apsupamas tiek įvairiausio plauko veikėjų, kad sunku visus ir prisiminti. Filmas pasižymi energingu ritmu, todėl jokiu būdu neprailgsta tos 2,5 valandos. Vėlgi – labai sėkmingas prodiuserinės kompanijos A24 produktas.

Ir tie antraeiliai personažai išties įspūdingi. Labai suintrigavo nedidelis vietinio gangsterio Ezra Myškino vaidmuo, atliktas Amerikos kino korifėjaus Abel Ferrara. Kai Mouseris praranda jo šunį, garsusis režisierius ekrane atrodo išties grėsmingai!

Taksi vairuoja ir užsiima smulkiu sukčiavimu Marty draugas Wally, kurį įkūnija tos muzikos mėgėjams žinomas reperis Tyler The Creator. Vargšui filme sugurinama nosis.

Veik visą filmą Marty turi tikslą susitarti su kanceliarinių prekių magnatu Milton Rockwell. Deja, turtuolis – išgalvotas personažas. Bet jį suvaidinusio realaus biznesmeno, finansų investuotojo, žurnalisto, rašytojo ir prodiuserio debiutas ilgametražiame kine Kevin O’Leary – šaunus.

Marty Mauserio varžovą japoną Koto Endo suvaidino išties mažai girdintis Koto Kawagushi. Sukurti tokį personažą scenaristus įkvėpė Hiroki Sato, reali šeštojo dešimtmečio stalo teniso žvaigždė. Reismanas varžėsi su juo (ir piniginiuose mačuose), patyrė pralaimėjimų ir laimėjo revanše – net Mauserio emociniai protrūkiai filme, kuriuos sukėlė jo varžovo naudojama nauja raketė su gumos sluoksniu, buvo Reismano pralaimėjimų tenise realiame gyvenime priežastis. Jam patiko senosios raketės ir jis rimtai tikėjo, kad naujovės padarė žaidimą tylesnį, be reikalo pagreitino kamuoliuką ir netgi šį sportą sugadino.

Išskirtinė tarp gausių veikėjų – Oskaro laureatė Gwyneth Paltrow. Marty romanas su jos vaidinama užgesusia kino žvaigžde Kay Stone prasideda iš išskaičiavimo. Tačiau kai rodoma akivaizdi aistra, amžiaus skirtumas tarp aktorių kiek didokas – jam 23 (aktoriui – 29), jai – 53. Sakykime, kad nekliūna – visko pasitaiko gyvenime.

Laikas pereiti prie filmo ašies, pagrindinio personažo Marty Mauserio kūrėjo Timothee Shalamet. Palyginus keletą matytų kandidatų į Oskarus, Timothee turėtų gauti pirmąjį jį sau kovo mėnesį. Jau filme apie Bob Dylan jis žavėjo savo vaidyba, kur įdainavo Bobo dainas. Dabar jam tenka susidoroti su teniso virtuozo vaidmeniu. Režisierius įžvalgiai nebando pasitelkti panašius į aktorių profesionalus ir vaizduoti, kad žaidžia Mauseris. Iš tikrųjų, tik sužinojęs 2024 m. vasarą, kad atrinktas vaidmeniui, Šalametas intensyviai treniravosi. Filme jis gerai atmuša vieną ar du kamuoliukus ir to užtenka atrodyti solidžiu žaidėju.

Ką tik trisdešimtmetį atšventęs aktorius – ryški jo kartos kino žvaigždė, jau suvaidinusi 40 įvairiausių vaidmenų. Iki šiol nejaučiau jam empatijos, kai jis suvaidinęs antrame jį į aukštumas kėlusiame filme (pirmas, žinoma buvo Luca Guadagnino „Vadink mane savo vardu“ (2017), su kuriuo supažindino „Kino pavasaris“), Woody Alleno „Lietinga diena Niujorke“ (2019), pasmerkė Niujorko kino legendą ir prižadėjo niekada nebesifilmuoti jo filmuose. Priežastis aiški – pusė Woody Alleno šeimos įvaikintų ir biologiškų vaikų stojo į jo pusę, pusė į žmonos, kuri kaltino Alleną nepadoriai elgiantis su įdukra. Nei vienas JAV teismas nenustatė Woody kaltumo, o kino maestro jau daug metų yra susituokęs su ta įdukra. Papiktino, kad jaunasis Šalametas tarsi stovėjo su žvake ir žino kur tiesa…

Tačiau dabar neįmanoma nepripažinti Timothee Shalamet talento. Man jo intensyvi, atsidavusi vaidyba priminė gaudynių filmus kai veikia jauni žulikėliai besistengiantys kitus apgauti, išsisukti iš nepalankių situacijų, susikombinuoti pinigų. Gudrios pagrindinio veikėjo apgavystės, natūraliai atrodantis melavimas, išsisukinėjimai tikrai atitolina nuo biografinio kino įspūdžio. Ir tai režisieriaus ir scenaristo Josh Safdie nuopelnas.

Kai 2017 m. kino teatre pamačiau brolių Benny ir Josh Safdie filmą „Geras laikas“, supratau, kad jų kūrybą dera sekti ir nepraleisti. Istorija apie dviejų brolių pastangas išgyventi, kai jaunesnysis yra neįgalus, papasakota itin meistriškai ir jautriai. Po dvejų metų internete pavyko rasti jų sekantį ilgo metro kriminalinį filmą „Neapdorotos brangenybės“ ir brolius teko pripažinti prilygstančius žinomiausiems brolių kūrybiniams duetams (amerikiečiai Coenai, Wachovskiai (broliai virtę seserimis), belgai Dardenai, italai Taviani). Uždegančio ritmo pasakojimas apie smulkaus sukčiaus, besistengiančio daryti aferą su brangenybėmis, nuotykius. Savo bendru įspūdžiu šis filmas artimas „Didžiajam Marty“.

Sunku pasakyti ar į gerą, bet prieš porą metų broliai nutarė išardyti savąjį tandemą. Ne, jie nesusipyko. Tiesiog nutarė realizuoti savistoviai savo idėjas. Ir jei vyresniam, Josh, akivaizdžiai pavyko jo „Didysis Martis“, tai jaunesniajam Benny pasirinkta biografinė istorija apie imtynininką „Triuškinanti mašina“ (galima pasižiūrėti Žmonės Cinema platformoje) – toli gražu. Tikėkimės, kad brolius Safdie neištiks atskirai kūrusių brolių Scott likimas, kai jaunesnysis… nusižudė. (Leidžiu sau makabriškai pajuokauti).

Net jei Josh Safdie ir nesulauks Oskaro statulėlių geriausio metų filmo, geriausios režisūros, geriausio scenarijaus bei kitų, filmo vertė nė kiek nesumažės. Jį verta pasižiūrėti.