Neklystant galima konstatuoti, kad Paolo Sorrentino – Lietuvoje žinomiausias ir populiariausias italų dabarties kino autorius. Visi suprato, kad Sorrentino kino esminė savybė – teikti malonumą esantiems kino salėje. Ilgi kadrai, hipnotizuojantis kameros judesys, scenų sureikšminimas užtęstu kadro statiškumu, ryškios spalvos, įsimintini stambūs planai – tapo italo kino skiriamaisiais ženklais.
Kiekvienas kino mylėtojas neabejodamas teigs, kad Sorrentino ryškiausia žvaigždžių valanda sušvito 2013 metais kai vyko visuotinis šio scenaristo ir režisieriaus meilės prisipažinimui Romai skirto filmo „Didis grožis“ žavėjimasis. Miestui, kuriame Paolo subrendo ir kuriame kurdamas kiną išgarsėjo.
Derindamas istorines architektūros Italijos sostinės paveldo įspūdingus vaizdus su atsipūtusio žurnalisto klejonėmis po bohemiškus vakarėlius, kur šėlsmas liejosi laisvai, Paolo Sorrentino pelnė žiūrovų meilę, Oskarą už geriausią ne anglišką filmą ir britų Bafta už geriausią metų filmą. Šiame gėrėjimosi šurmulyje pavienių kino kritikų balsas, kad „Didžiajame grožyje“ forma nustelbia turinį, kad daugoka kūrinyje sarkazmo metant žvilgsnį į italų kino genijaus Federico Fellini šedevrus, pvz. „Saldus gyvenimas“ ar „8 ½“, prapuolė visuotiniame meilės filmui ažiotaže.
Iš 11 Paolo Sorrentino sukurtų ilgametražių kino filmų, 7-iuose pagrindinius vaidmenis atlieka Toni Servillo. Naujausias kino maestro kūrinys „Malonė“ (La Grazia) tik patvirtina anksčiau išsakytas liaupses. Kadenciją bebaigiančio Italijos prezidento paveikslas – dar raiškesnis nei paslapties intriga besidengiančio aktoriaus Toni Servillo įkūnijamas finansų makleris filme „Meilės pasekmės“ ar bohemos sūkuryje paskendęs žurnalistas „Didžiajame grožyje“. Manau, atmintyje šis suvaidintas prezidentas paliks gilesnį įspaudą, nei anksčiau Sorrentino pavaizduoti realūs politikai, ministrai pirmininkai Giulio Andreotti („IL Divo“, 2008) bei Silvio Berlusconi („Loro“, 2018).
Viena filmo stiprybių, kad stebint ekrane Toni Servillo pateikiamą išgalvotą prezidentą Mariano De Santis, dažnai nežinai ar čia šypsotis, gal net prunkštelėti, ar priimti jį rimtai. Jau pačioje pradžioje išsamiai išvardijamos pagrindinės šalies prezidento funkcijos. Gal ne visiškai visiems žiūrovams šypsena sukels, kad pasibaigus filmui, surašoma pagrindinių personažų susiklostę likimai vėliau nei pamatome filme. Taip gi dažnai daroma biografiniuose filmuose – žiū, kai kas ir nesuvoks, kad tai „išsikalinėjimas“.
Dar nesusiformavus filmo veiksmui, puikių dialogų pynėje, suprantame, jog aplinka kritikuoja tą De Santisą, patyrusį teisininką, buvusį teisėją, neryžtingumu, nesugebėjimu apsispręsti ir dėl to užtęsiantį dokumentų pasirašymą ar sprendimų priėmimą. (Kaip čia neprisiminsi parlamentinės Lietuvos – juk ir mes turime prezidentą! Tačiau kalbant apie Paollo Sorrentino, Toni Servillo, šios linijos čia vystyti tikrai nedera…).
Įsijautę į Italijos prezidento kasdienybę, greitai žiūrovai suorientuojami, kad likus pusmečiui iki kadencijos pabaigos, jį užgriuvusios dvi problemos:
- Ar pasirašyti „ilgai stumdomą“ Eutanazijos įstatymą;
- Ar suteikti malonę dviem skirtingų motyvų pastūmėtiems nusikaltimui žmogžudžiams.
Tačiau kur kas svarbesnis pačiam prezidentui, o ne jo aplinkai dalykas yra nuolatinis galvojimas apie prieš 8 metus išėjusią mylimą žmoną Aurorą. Ramybės neduodantis prisiminimas kur kas daugiau pateikia žiūrovui minčių apie Mariano emocinį pasaulį, charakterį, pareigos suvokimą, nei pamąstymai apie gyvenimo ir mirties santykį, prasmę vykdant tiesiogines savo pareigas.
Jau antrame filme nebefilmuoja įstabiųjų Sorrentino kadrų Luca Bigazzi, bet patyrusi operatorė, buvusi jo asistentė Daria D’Antonio. Ji puikiausiai pakeičia ankstesnį režisieriaus bendražygį, kaip tai darė ir „Paertenopėje“. Galvoju, kad rokiruotė įvyko galimai, kadangi Sorrentino žmona yra filmavimo grupių komunikacijos ar prodiusavimo narė Donatela D’Antonio, bet manykime, kad viešpataujantys yra meniniai kriterijai ir moterys ne giminaitės. Šįkart daugiausia buvo filmuojama Turine. Netgi kalėjimo vaizdai estetiškai gražūs.
Be ypatingo kadro grožio, be kurio neįsivaizduojami Sorrentino filmai, „Malonėje“ ausį džiugina (arba kai kam trukdo, gal net stebina) elektroninės klubinės techno muzikos garso takelis. Šiaip jau šaunios muzikos, pagal kurią gali į ritmą salėje trepsėti, panaudojimas taip pat filmo tėkmėje įgaus paaiškinimą.
Be šių paminėtų pagrindinių beišeinančio prezidento reikalų yra ir netikėtumų jo dienotvarkėje. Pataisykite, jei ne taip supratau, bet gražuolė diva, kuriai akimirką neabejingas tapo ir prezidentas, nors kasdienybėje ir nerodantis išskirtinio dėmesio jaunoms moterims, buvo Lietuvos ambasadorė. Miela, kai tokioje žavioje šviesoje italai pamini Lietuvą :). O štai Portugalija atstovaujama kur kas komplikuotesne, keista, sulėtintai nufilmuota scena.
Filmo kūrėjai jau mato sargybiniais šunis-robotus. Tai jiems bus lemta pagauti pasimetusią astronauto ašarą. O gal artimiausioje ateityje dauguma 45-erių moterų taip gerai atrodys, kaip kalinė kalėjime – apeliuoju, kad gal per jauną aktorę parinko? (Patikrinau – filmavimo metu aktorė buvo 38). Ar prezidentas pagaliau parodys ryžtingumą ir apsispręs dėl dviejų likusių jam užduočių, ar pagaliau išsiaiškins ramybės neduodančius klausimus apie Aurorą, labai rekomenduoju pamatyti. „Malonėje“ forma tikrai nenustelbia turinio – tik jį meniškai paryškina.
Pritariu „Kino pavasariui“, įsigijusiam „Malonę“, kad tikslingiau suteikti galimybes pamatyti šį neeilinį kiną platesniam žiūrovų ratui, nei galėtų tai padaryti festivalio lankytojai.
Filmo treileris:
