Kandidato į prezidentus Karolio Nawrockio vizitas Baltuosiuose rūmuose sukėlė rimtą galvos skausmą Lenkijos (ne)liberaliosios vyriausybės politikams. Iš pradžių jie bandė apsimesti, kad šis vizitas neįvyko. Vėliau jį menkino. Galiausiai – paniškai reagavo ir dar kartą pademonstravo nepagarbą svarbiausio Lenkijos sąjungininko vadovui. Visa ši taktika atsisuko prieš juos pačius. Panašu, kad jie nepastebėjo esminės vizito priežasties.
Karolis Nawrockis nebuvo pakviestas į Vašingtoną vien tam, kad pristatytų savo transatlantinės politikos viziją Baltųjų rūmų komandai ir valdančiajai Respublikonų partijai. Jis buvo pakviestas todėl, kad Donaldo Trumpo administracija puikiai supranta: Karolis Nawrockis ir partija „Teisė ir teisingumas“ atstovauja Lenkijos interesams, kurie sutampa su prezidento Trumpo prioritetais. Priešingai, Donaldo Tusko partija gina Vokietijos interesus ir siekia JAV pasitraukimo iš Europos.
Bendri iššūkiai – bendri sprendimai
Šiuolaikinio pasaulio nestabilumo akivaizdoje Lenkijos prioritetai glaudžiai sutampa su tais, kuriuos iškelia prezidento Trumpo administracija – tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Mus sieja bendri iššūkiai: kairiųjų karas prieš mūsų istoriją ir bendras vertybes, energetikos politika, valdžios perteklius (ypač ES atveju – bandymas ją paversti gilumine valstybe, kuriai vadovauja nerinkti biurokratai), nekontroliuojama masinė migracija, tarptautinis saugumas ir išorės santykiai. Artimiausi ketveri metai – proga sustiprinti mūsų aljansą.
Lenkija pirmąją D. Trumpo kadenciją prisimena kaip išskirtinį laikotarpį – tuo metu Rusija neįsiveržė nė į vieną kaimyninę šalį, kas yra reta jos istorijoje. Lenkija – vienintelė NATO ir ES narė, besiribojanti ir su Rusija (agresore), ir su Ukraina (aukos valstybe), todėl apsauga nuo galimos Rusijos agresijos yra vienas svarbiausių mūsų saugumo tikslų. Ankstesnė konservatyvi vyriausybė sugebėjo modernizuoti kariuomenę glaudžiai bendradarbiaudama su JAV. Būtent Trumpo kadencijos metu buvo įsigyta priešraketinė sistema „Patriot“, o JAV kariai – dislokuoti Lenkijoje.
Skirtingai nei kai kurios Vakarų Europos valstybės, Lenkija ne tik rėmė NATO žodžiais, bet ir skyrė gynybai daugiau nei 3 proc. BVP tuo metu, kai kai kurios ekonominės galybės net nesiekė 2 proc. ribos. Nors kai kurie Europos lyderiai vadino D. Trumpą izoliacionistu, būtent nuolaidžiavimas Rusijai lėmė Krymo aneksiją. Trumpo „taikos per jėgą“ požiūris nėra naujas – istorija rodo, kad be realaus atgrasymo agresoriai drįsta veikti. 2008 m. Rusijos invazija į Gruziją po to, kai NATO šiai šaliai nesuteikė Narystės veiksmų plano, tai patvirtina.
Šis pamirštas epizodas paneigia teiginį, esą V. Putinas reaguoja į NATO plėtrą. Lenkija ir Baltijos šalys jau 20–25 metus yra NATO narės. Todėl prezidento Trumpo reikalavimai sąžiningiau paskirstyti Aljanso naštą – ne tik teisėti, bet ir būtini efektyviam atgrasymui. NATO nėra „mirusios smegenys“ – kaip tik priešingai: dėl Trumpo vizijos ir Rusijos agresijos paskatinto Europos pabudimo, Aljansas išgyvena atsinaujinimą. JAV ir Ukrainos sutartis dėl naudingųjų iškasenų taip pat nėra izoliacionizmo pavyzdys – ji stiprina Ukrainos nepriklausomybę ir Lenkijos saugumą.
Prezidentas Trumpas ir jo nacionalinio saugumo komanda puikiai supranta mūsų bendrus tikslus, ką parodė ir nesenas Karolio Nawrockio vizitas Vašingtone. Jis diskutavo su Prezidentu Trumpu, valstybės sekretoriumi Marco Rubio ir kitais svarbiais sprendimų priėmėjais. „Taikos per jėgą“ doktrina – priežastis, kodėl Lenkija ir JAV yra natūralios sąjungininkės.
Deja, dabartinė vadinamoji liberali Lenkijos vyriausybė atrodo laikosi kitokios krypties. Neseniai Užsienio reikalų komiteto pirmininkas paskelbė, kad Varšuva daugiau nepirks karinės technikos iš JAV – tai istorinė krypties kaita, palanki Berlynui ir Paryžiui, bet kenksminga Vašingtonui ir rytinio ES flango saugumui. Rusija, be abejo, tai švenčia.
Tiek „Teisė ir teisingumas“, tiek mūsų remiamas kandidatas į prezidentus Karolis Nawrockis griežtai priešinasi šiam planui ne tik dėl istorinių pamokų. Akivaizdu, kad Vokietijos dominuojamos Europos Komisijos remiamas planas „ReArm Europe“ yra ne kas kita kaip Ponzi schema. Jam labiau tiktų pavadinimas „RipOff Europe“ – jis ne tik garantuoja didžiules finansines perlaidas Vokietijai ir Prancūzijai, bet ir gali būti panaudotas kaip spaudimo priemonė prieš tas šalis, kurias (ne)liberalioji Europos srovė laiko nepakankamai „teisinėmis“. Todėl tiek Lenkija, tiek Jungtinės Valstijos yra suinteresuotos finansiškai ir geopolitiškai neleisti, kad šis planas taptų realybe.
Geros tvoros daro gerus kaimynus
Bendri Lenkijos ir JAV priešai naudojasi nekontroliuojama masine migracija kaip hibridinio karo priemone, siekdami destabilizuoti mūsų valstybes. Ankstesnė Lenkijos konservatyvioji vyriausybė sugebėjo pastatyti sieną pasienyje su Baltarusija ir efektyviai sustabdyti V. Putino bei A. Lukašenkos bandymą užtvindyti šalį nelegaliais migrantais, daugiausia iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Ši „potvynio vartų“ operacija buvo gerai organizuota: į ją įtraukti užsakomieji skrydžiai, įvairios migraciją remiančios nevyriausybinės organizacijos ir vidaus opozicija, kritikavusi vyriausybę dėl tariamai nežmoniško elgesio su prieglobsčio prašytojais.
Būtent su tokiomis kliūtimis susidūrė ir prezidentas D. Trumpas bei jo administracija. Atvirų sienų paradigma dabar jau atmesta ne tik JAV, bet ir daugelyje Europos šalių. Vis dėlto norint visam laikui išspręsti krizę, reikia išardyti visą ją palaikančią infrastruktūrą – įskaitant migraciją remiančias NVO ir žmonių kontrabandininkų tinklus abipus Atlanto.
Prezidento Trumpo sprendimas sumažinti USAID finansavimą smogė globalistų darbotvarkei visame pasaulyje – ir Lenkijoje taip pat. Tačiau mūsų kova dar nesibaigė. Visai neseniai paaiškėjo, kad migraciją remiančiai organizacijai, susijusiai su George’o Soroso fondu ir anksčiau vykdžiusiai sabotažo veiksmus pasienyje su Baltarusija, buvo skirta per 175 tūkst. dolerių iš mokesčių mokėtojų lėšų. Be to, skelbiama, jog tyliai pritariant D. Tuskui, iš Vokietijos į Lenkiją perkelta dešimtys tūkstančių nelegalių migrantų.
Jei lenkai nori atgauti savo sienų ir migracijos politikos kontrolę, jie turi atmesti dabartinę koalicinę vyriausybę. Karolio Nawrockio pergalė rinkimuose – pirmasis žingsnis šia kryptimi. Rinkimai jau po mažiau nei dviejų savaičių.
Gręžk, mažyli, gręžk – energetinis saugumas prieš klimato paniką
Kai prezidentas D. Trumpas kritikavo Vokietijos energetinę priklausomybę nuo Rusijos, daugelis Vakarų Europos lyderių jį išjuokė. Tačiau jo pastabos buvo pagrįstos: viso Senojo žemyno saugumas priklausė nuo sąjungos su JAV. Istorija tai patvirtino – prezidentas J. Bidenas dar pirmąją savo kadencijos savaitę atšaukė sankcijas „Nord Stream“ dujotiekiui, o netrukus Rusija įsiveržė į Ukrainą. Tai nebuvo „mažas įsiveržimas“, kaip kartais teigta – tai buvo plataus masto karas.
Tuo metu didžioji Europos dalis nebuvo pasirengusi energijos tiekimo krizei. Lenkija – kitaip. Dėl konservatyviosios „Teisės ir teisingumo“ vyriausybės ir Trumpo administracijos susitarimų dėl suskystintų gamtinių dujų importo, Lenkija jau iki 2022 m. buvo mažai priklausoma nuo rusiškų energijos išteklių. Vokietijos planas tapti pagrindine Rusijos dujų platintoja žlugo 2022 m. vasarį.
Tačiau grėsmės neišnyko. Energetiniam saugumui pavojų kelia ir vidaus veikėjai – klimato paniką skelbiantys aktyvistai, kovojantys prieš iškastinį kurą ir neretai, sąmoningai ar nesąmoningai, vykdantys Rusijos interesus, trukdo Europai ir JAV naudotis patikimais energijos šaltiniais.
ES ir JAV kartu išmeta tik apie 20 proc. viso pasaulinio CO₂ kiekio, tačiau kartu sukuria apie 40 proc. pasaulio BVP. Abi taiko aukštus aplinkosaugos standartus, priešingai nei Kinija ar Indija – didžiausios pasaulio teršėjos. Vakarų šalys gamina daug švaresnę energiją, bet dabartinė politika silpnina mūsų konkurencingumą, stabdo augimą ir verčia gamybą perkelti į šalis be jokių standartų.
Dar blogiau – tai stiprina nedemokratinius, agresyvius režimus, tokius kaip Rusija. Turime rasti kitą kelią, kuris būtų ir aplinkai palankus, ir strategiškai saugus.
Dar pavojingesnis – karas su ūkininkais abipus Atlanto
Dar pavojingesnis už energetinius eksperimentus yra Europos Sąjungoje ir Jungtinėse Valstijose vykstantis karas su ūkininkais, prisidengiant vadinamuoju „naujuoju ekologiniu kursu“. Taikos metu tai reiškia, kad vietoje užauginamo maisto importas sukelia perteklinį išmetamųjų teršalų kiekį, o vietos ūkininkai praranda pajamas ir verslą. Tiekimo grandinėms sutrikus, šios politikos pasekmės tampa dar grėsmingesnės – kyla reali maisto trūkumo ir kainų šuolio rizika.
Šiandien, kaip niekada anksčiau, turėtų būti aišku: klimato panikos eksperimentas žlugo. Laikas jį atmesti tiek Europoje, tiek Jungtinėse Valstijose.
Šis atmetimo procesas jau prasidėjęs JAV, kur naujoji administracija remia sveiką, augimą skatinančią energetikos politiką. Tačiau Europos Sąjungoje, įskaitant Lenkiją, šis klausimas tebėra atviras. 2017 m. „Teisės ir teisingumo“ vadovaujama Lenkijos vyriausybė suteikė nuolaidas Didžiosios Britanijos ir Kanados įmonėms gamtinių dujų žvalgymui Baltijos jūros Lenkijos teritoriniuose vandenyse. Kai tik buvo aptikti telkiniai, Vokietijos Meklenburgo–Pomeranijos žemės valdžia, padedama vokiečių klimato aktyvistų, inicijavo baimės kurstymo kampaniją, siekdama šį projektą sustabdyti. Tokia taktika D. Trumpo administracijai yra gerai pažįstama – ji taip pat susidūrė su ideologiškai motyvuotais bandymais blokuoti energetinius projektus.
Esu įsitikinęs, kad prezidentą D. Trumpą ir Amerikos žmones per ateinančius ketverius metus lydės sėkmė – ir vėliau. Kartu mes galime pasiekti, kad transatlantiniai santykiai vėl taptų stiprūs ir reikšmingi. Tam tereikia, kad sugrįžtų sveikas protas ir kad būtų apgintos vertybės, kurios ir pavertė Vakarus didingais. Viceprezidentas J. D. Vance’as savo istorinėje kalboje Miuncheno saugumo konferencijoje aiškiai nubrėžė šias vertybes.
Europai reikia tikros konservatyvios revoliucijos, o Karolio Nawrockio pergalė prezidento rinkimuose gali tapti pirmuoju postūmiu šiam pokyčiui.
Arkadiuszas Mularczykas – Europos Parlamento narys iš Europos konservatorių ir reformistų frakcijos, buvęs Lenkijos parlamento narys ir Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius. Pagal profesiją – teisininkas, ėjęs Vyriausybės įgaliotinio pareigas dėl žalos, padarytos per 1939–1945 m. Vokietijos agresiją ir okupaciją, atlyginimo.
europeanconservative.com
