Sąmokslai, suokalbiai, nuolatiniai užkulisiniai tarimaisi ir susitarimai, kurių turinys neviešinamas, o dažnai įslaptinamas labai ilgam, yra nuolatinis politikos palydovas vos ne per visą žmonijos istoriją, tiksliau nuo tų laikų, kai atsirado valstybė.
Tiesą sakant, ne palydovas, o sudėtinė dalis. Bet juk ir santykiuose tarp žmonių, kiek jie nėra meilė, – ne viskas kaip ant delno. Tai konstatavo daugiau kaip prieš 100 metų šiuolaikinės vakarietiškos politinės sociologijos pradininkas, ar vienas iš pradininkų, vokietis Maxas Weberis. O žymus šių dienų sociologas, prancūzas Dominique Colas (Kola) politologijos studentams skirtame vadovėlyje rašė: “Politikos pasaulis nėra tik sutarimo ieškojimo, dalyvavimo ir bendrumo pasaulis.
Politikos esmė – ne nuoga jėga (prievarta),- atvirkščiai, politikos jėga – jos sugebėjimas apgaudinėti, skleisti iliuzijas, kurti regimybę to, kas neva užtikrina žmogui sąlygas išgyventi ir turi atrodyti ne kaip nukrypimas nuo teisingumo, o kaip atkaklumas kovoje už egzistenciją” (gyvenimą ir išgyvenimą – A.K.).
Labai ryškiai tai pasimato politinių krizių laikotarpiais. Ką ir stebime šiandieninėje Lietuvoje, o ir kitose pasaulio šalyse.
Juk krizė pasaulinė. Žinoma, ne viskas politikoje – tik manipuliacijos ir apgaulė. Esti joje ir n-pusiškai ar net visapusiškai naudingų susitarimų, egzistencinio ir istorinio bendrumo pajautos.
Deja, žymiai mažiau nei galėtų būti ir, žinoma, gerokai mažiau, nei tai, ką viešumoje įrodinėja valdžią turintys ir valdžios politikai dėl vienų ar kitų priežasčių pritariantys. O ar galėtų būti kitaip?
Bent teoriškai galėtų. Bet tam reikia, kad vadinamąją atstovaujamąją demokratiją (kuri šiais laikais, globalizuotoje postindustrinėje ir postmodernioje visuomenėje tokia ir nesti – tai deleguojamoji demokratija – de facto “minkštoji” oligarchijos atmaina), jau nekalbant apie diktatūras ar vadinamuosius hibridinius režimus, pakeistų dalyvaujamoji sutarimo demokratija.
Savaime suprantama, tas pakeitimas turi būti, įvykti, politikos darbotvarkės formavimo ir politinių sprendimų priėmimo lygmenyje. Bet dauguma valdžią ir galią turinčių tuo nesuinteresuoti, o didžioji dalis paprastų, nors viešajam politiniam gyvenimui neabejingų žmonių tebegyvena iliuzija (aktyviai palaikoma valdančiosios klasės), kad galima “išrasti” tokį valdžios rinkimų mechanizmą, kuris užtikrintų, kad į valdžią patektų tik kompetentingi ir sąžiningi žmonės…
Kitas klausimas, ar pasaulis šiandien nėra atsidūręs situacijoje, kai pasauliniu mastu įtakingos jėgos siekia tvarkos, seniai aprašytos Vadinamuosiuose politinių utopijų romanuose (Orwell, Huxley ir kt.). Ir taip manyti yra anaiptol ne tas, kas dažniausiai demagogiškai vadinama sąmokslo teorijomis.
Kita vertus, o kas gali padėti pagydyti, suvaldyti šiuolaikinį beprotiškam vartotojiškumui pasidavusį pasaulį, kaip narkomanas žygiuojantį link civilizacijos katastrofos žmonijos mastu?
Ar Klauso Schwabo iškelta “kapitalizmo perkrovimo” ir kitokios pasaulio tvarkos idėja ne apie tai?
Į šiuos klausimus aš vienareikšmių atsakymų neturiu.
P.S. Diskusijoje dėl čia iškeltų klausimų, jei tokia kiltų, deja, nedalyvausiu, nes neturiu laiko. Nebent kas nors išsakytų tokio gylio ir negirdėtą mintį, į kurią nereaguoti neįmanoma.
