Po 6 mėnesius trukusių tuščių diskusijų Kongrese, dabar mėnesį važiuoja į frontą.
Nors balandžio 20 d. po visų balsavimų žadėta, kad pagalba atvyks per kelias dienas ar bent kitą savaitę, daug skelbta ir apie judančias link Ukrainos kolonas.
O po to kažkam gal keista, jog Ukraina vieną po kito praranda vis naujus kaimelius, rusų raketos, kaip griovė miestus, taip griauna. Jų juk nenubaidys nei gražios kalbos, nei JAV Valstybės sekretoriaus grojimas gitara Kijeve.
Todėl, kaip galima buvo ir tikėtis, gražų vakarą šiandien Odesoje pertraukdavo oro pavojaus sirenos ir sprogimai, o tolumoje degė, matyt, Juzhnyj uostas. Kaip, beje, ir prieš mėnesį.
Pažadai toliau liejasi, lydimi gilaus susirūpinimo.
Tada tik tiršti dūmai slinko virš jūros į kitą pusę, bet daugiau viskas taip pat. Ir pažadai toliau liejasi, lydimi gilaus susirūpinimo. Skamba toliau kalbos, kad Ukrainą palaikys iki galo. Bet iki kokio galo?
Dabar ypač stipriai daužomas yra Charkivas. Bet visi Ukrainos miestai ir žmonės bendrai toliau lieka beveik beginkliu rusų sparnuotųjų ir balistinių raketų taikiniu, o kažkur sandėliuose galingoje Vakarų šalyje dulka be jokio panaudojimo Patriot sistemos ir raketos.
Šią savaitę, atvykus į Kijevą, paskelbta džiaugsmingai, jog priimtas dar vienas sprendimas dėl karinės pagalbos paketo. Bet gal svarbiau būtų pradžioje atgabenti tą pirmąjį ir nesistebėti, kad ukrainiečiai į panašius pažadus atsako: džiaugsimės, kai visa tai pamatysime fronte ir kai žinosime, kad turime kuo apginti miestus nuo rusų raketų.
Kol to nėra, tenka viena po kitos degti žvakeles už žuvusiųjų atminimą.
