Yra žiniasklaida, kur galioja taisyklės – negalima smūgiuoti atvira pirštine, žemiau juostos, skaičiuojami nokdaunai ir dėl kraujavimo nutraukiamos kovos. Kur reikia kelių nepriklausomų šaltinių, faktų tikrinimo, išklausomos visos pusės ir autoriai savo nuomones pateikia ne kaip visuotines tiesas, o kaip tiesiog nuomones.
Yra propaganda – kova be jokių taisyklių, kur galima viskas, jokių tiesų niekam nereikia ir viskas pateikiama kaip absoliuti tiesa, o kitaip manantys yra priešai, kuriuos reikia sunaikinti. Tikslas – pargriauti ir užspardyti iki mirties, o po to dar pririšus prie duslintuvo valkioti po gatves.
Ir yra informaciniai bezdalai apie horoskopų išmintį ir septynis būdus kaip pasiekti orgazmą žvelgiant į skrendančią musę. Proto marihuana išlikusiems neandertaliečio genams, kuri leidžia durniui pasijusti protingu. Tikslas – atbukinti galutinai ir išpurenti dirvą reklamai – kad lengviau patikėtum.
Tikrumą atskirti nesunku – jis kalba paprastai, neniršta, abejodamas ir nepiršdamas savęs, pagarbus kitam ir kitokiam. Menkas protas taip pat yra truputį kritiškas, todėl net jei melas ir kvailystė visada apsimeta tiesa, propagandos ir informacinių bezdalų dozė turi būti nepaliaujamai didinama, kol žiniasklaida paskęsta bukumo lavinoje.
Ir naujienų laidos, turinčios pateikti faktus, tampa nuomonių skleidyklomis, kur faktai pateikiami be komentarų tik apie orą, grybus ar kokį gaisrą bomžų lindynėje. Bet kurią diskusijų laidą stebint po kelių minučių tampa aišku, kas nutylima, kas išpučiama ir kam tai naudinga, o kam ne.
Aktualijų laidos, kur vedėjas tiesiog duoda pakalbėti protingam žmogui, stengiasi jam užduoti tokius klausimus, kad atsakymai būtų įdomūs žiūrovui, tendencingai netraukia iš pašnekovo norimos nuomonės ir nesistengia nuteikti tavęs taip, kaip kažkam kažkodėl reikia – retenybių retenybė.
Parduodama ir perkama viskas ir viskas adresuojama primityvui. Net propagandos užsakovai, bosai ir globėjai laikomi idiotais, nes primityvaus produkto poveikis priešingas laukiamam – plika akimi matoma savųjų pusiau tiesa, nutylėjimai, tendencingumas ir kitaminčių užsipuldinėjimai verčia netikėti savaisiais ir skatina smalsumą pasidomėti priešiška propaganda net tada, kai iš tikrųjų yra kitaip.
Hitleris sakė, kad nugalėtojo niekas neklausia, ar jis sakė tiesą. Gebelsas liepdavo kuo daugiau ir įžūliau meluoti, nes tada labiau patikės. Šios primityvios, klasikinės propagandos laikai socialinių tinklų epochoje praėjo. Nepalankios ar neparankios nuomonės pašalinimas iš viešojo diskurso nebeįmanomas ir ją tik sustiprina.
Tą seniai supranta eilinis žiūrovas ar skaitytojas, tik ne mūsų propagandinių karų generolai. Na, bet jei nesugeba suvokti savo pralaimėjimo – patys kalti.
