Jaunystėj visi turėjom pravardes pagal pavardes. Mokykloj buvau Ruslanas, Rustavelis, Rustaveika, o susipykus – prakeiktas ruskis. Institute prigijo tiesiog Rusas, o kai labai reikia – malonybinis Ruselis (Ruseli, per kontrą duok matieką nusirašyt).
O tikroj rusų kariuomenėj mane prasigėrę karininkai vadino „kursant Rusteiko”, na, panašiai kaip koks Klimenko. Ir, kai pagalvoji, tai jo, Rusteika juk labai netautiškas, toksai prakeiktų lenkų supolonizuotas gražus ir tyras valstietis Rustys arba Rusčius, iš tikrųjų.
Šiais šviesiais hormonų siautėjimo laikais reikia slėpti asmeninius duomenis, kad rusai nesužinotų. Bunkės ir šmunkės, kuriose knibždėte knibžda vyriškų hormonų, sugalvojo slėpti šeimynines padėtis – matyt, taip prekė paklausesnė ir galiojimo terminas geresnis.
Tai sakau, reikėtų ir mums su žmona prisijungti prie pažangos. Būtų kokia Rusteikė ar Rustė. Ir tautiška, ir žingsnis į lyties visišką slėpimą, juk ir vyrų yra lapių ar gervių, (nepyk, Peteri, čia iš kalbos išėjo). Ir iš pavardės nebeatskirsi, kas ten pas ką kelnėse. Beliktų pasislėpt veidus ir pirmyn į karštuosius taškus.
Ir iš viso, kažkaip senokai nieko papildomai neuždraudė ir vaisingų debiuto idėjų negirdėti. Juk sulietuvinus ir supanelinus ponias būtų geriau. Ropės žmona būtų Ropė, Vilko – Vilkė, o to Šeškaus – tai Šeškė. Jau nekalbant apie Avižinio Avižinę ar Geležinio Geležinę.
Arba štai, tarkim, koks Birutis. Jo žmona Birutė pase būtų Birutė Birutė. O Braškio būtų Braškė, Varškys į priėmimus atvyktų su Varške už parankės, taip pat ir Makštys, ir Degutis su Degute arba dar koks nors Dalgys.
Nėnius turėtų Nėnę, Bimba – Bimbę, o Gilys, aišku, Gilę, kaip ir Dulkys – Dulkę. O toliau tai ir pagalvoti baisu.
Ką reikėtų daryt Dauniui, kaip pristatytų žmoną Bleda ar Kulys? O Kalėdų Seneliui Sysas? Ir kuo pataptų visų lietuvių karštai mylima Šakalienė?
Žodžiu, tokia nauja mano idėja Lietuvai, gal jau kokia dešimta. Už Lietuvą, vyrai, į sveikatą!
Sovietmety Lazeriui, Moisiejui ir Chaimui atsirado galimybė nuvykti į ekskursiją Paryžiun. Nors ir būdami garbingos biblijinės tautos atstovais, tačiau nežinodami kaip prancūzai į juos reaguos, nutarė viešumoje vadintis kitais vardais: Lazeris taptų Lui, Moisiejus Mui, o Chaimas pasakė. kad jei taip, tai jis į Paryžių nevažiuos. O jei rimtai, tai kažkada per radiją girdėjau kalbant prieškarinį emigrantą. Jis maždaug taip pasakė, kad jam vienodai rodo, jog šalies, kurioje jis gyvena gyventojams neįprasta jo pavardė, nes jis gerbia Lietuvą ir savo tėvą, kurio pavardė jam atiteko.
Ačiū Algimantui Rusteikai už puikų straipsnį! Gaila, kad į tai nereaguoja, t.y. visai nieko nepagalvojo, tie, kurie priėmė tokius pavardžių trumpinius. Turbūt jie patys sugalvojo slėpti šeimynines padėtis ir lytį– matyt, taip prekė paklausesnė ir galiojimo terminas geresnis.