Adv. Povilas Žumbakis. Istorijos šešėliai: JAV institucijų bendradarbiavimas su KGB yra morališkai nepateisinamas

Ištakas vykdomo nuolatinio puolimo prieš Lietuvos laisvės gynėjus ir jų atminimą netikėtai atskleidžia žymus JAV advokatas lietuvis Povilas Žumbakis.

Skelbiame jo publikacijų ištraukas iš leidinio „Ukraina Antrojo pasaulinio karo metais. Istorija ir jos padariniai“, kurį 1986 m. išleido Albertos universiteto Kanados ukrainiečių studijų institutas.

Vienas iškiliausių Senovės Graikijos filosofų Sokratas yra pasakęs: „Yra tik vienas gėris – žinios, ir tik vienas blogis – nežinojimas.“

JAV biuro bendradarbiavimas su Sovietų Sąjungos slaptąja policija (KGB)

Mokslininkas ir rašytojas Umberto Eco knygoje Rožės vardas (The Name of the Rose) analizuoja inkvizitoriaus arba prokuroro vaidmenį ir jam tenkančią atsakomybę. Eco perspėja skaitytoją dėl pernelyg uolių prokurorų, kurie, jo nuomone, gali būti pavojingesni visuomenei nei įtariami nusikaltėliai: „Jei piemuo klysta, jis turi būti izoliuotas nuo kitų piemenų, bet vargas mums, jei avys pradės nepasitikėti piemenimis.“

Šis įspėjimas itin aktualus šiandien, kai Jungtinėse Valstijose „avys“ ima nepasitikėti „piemenimis“. JAV Teisingumo departamente, ypač Specialiųjų tyrimų tarnyboje (OSI), avys ir pati sistema gali tapti pernelyg uolių piemenų aukomis.

Dar JAV Konstitucijos kūrėjai – Tėvai Įkūrėjai – suvokė per didelės prokurorų galios keliamą pavojų. Rengdami Konstituciją ir ypač Teisių bilį, jie siekė užkirsti kelią valdžios piktnaudžiavimui, užtikrinti žmogaus teises ir apsaugoti piliečius nuo neteisingos valdžios. Šiandien matome, kad šios apsaugos priemonės reikalingos kaip niekad.

Keletą metų stebėdamas Kongreso ir vykdomosios valdžios neveiklumą, esu įsitikinęs, jog OSI nesilaiko asmens teisių ir nesuteikia teisingo teismo proceso. Vienas akivaizdžiausių šios problemos pavyzdžių – OSI priklausomybė nuo sovietinių (KGB) „įrodymų“ bylose prieš įtariamus nacių karo nusikaltėlius ar jų bendrininkus. Iš 17 šiuo metu nagrinėjamų deportacijos bylų 13 remiasi beveik vien sovietiniais dokumentais. Be to, visos 12 denatūralizacijos bylų grindžiamos vien KGB pateikta medžiaga.

OSI ir KGB bendradarbiavimą būtina vertinti istorinių, politinių ir moralinių aplinkybių kontekste.

Tik tada galima įžvelgti šio bendradarbiavimo keliamą grėsmę. OSI įkurta siekiant tirti ir patraukti atsakomybėn amerikiečius, bendradarbiavusius su gestapu. Tačiau būtina prisiminti, kad sovietų saugumo tarnyba, atsakinga už milijonų nekaltų žmonių žūtį, taip pat glaudžiai bendradarbiavo su gestapu 1939–1941 m. pagal Molotovo–Ribentropo paktą. Todėl bendradarbiavimas su KGB yra morališkai nepateisinamas, ypač atsižvelgiant į Antrojo pasaulinio karo metais jų įvykdytus nusikaltimus.

Taip pat svarbu suprasti, kad Sovietų Sąjungoje politines bylas visiškai kontroliavo KGB, o ne teismai. Disidentų bylos laikytos valstybės saugumo klausimais; pavyzdžiui, žydų disidento Viktoro Krasino bylos eigą, nuosprendį ir paleidimą derino būtent KGB. Sovietų Sąjunga OSI bylas taip pat laiko valstybės saugumo srities, todėl jas prižiūri KGB. Taigi OSI „bendradarbiavimas“ su sovietine teisės sistema iš esmės reiškia bendradarbiavimą su KGB. Civilizuotos šalys neturėtų pritarti tokiems santykiams.

Faktai ir fikcija

Kaip OSI pateisina savo naudojimąsi sovietiniais dokumentais? Kai teisininkai kreipiasi į Amerikos advokatų asociaciją, prezidentą, Kongresą ar žiniasklaidą dėl OSI bendradarbiavimo su KGB, tarnyba atsako, kad dirba su „sovietine teisingumo sistema“. Ji tvirtina, kad bendradarbiauja su prokurorais ir teismais, o KGB neva nedalyvauja. Tačiau tai – klaidinanti informacija.

Liudo Kairio byloje, nagrinėtoje Čikagoje, jau nuo pirmos dienos nustatyta, kad tyrimams Sovietų Sąjungoje vadovavo KGB – tai fiksuota teismo protokoluose. OSI ekspertai pripažįsta, kad visi archyvai ir juose esanti medžiaga priklauso KGB ir yra jos kontroliuojami.

KGB taip pat atsirenka liudytojus, juos instruktuoja ir kontroliuoja jų parodymus. Beveik šešerius metus trukusių tyrimų metu KGB nepateikė nė vieno liudytojo ar dokumento gynybai – visa medžiaga buvo naudojama kaltinimui pagrįsti.

OSI tvirtinimai apie bendradarbiavimą su „sovietine teismais“ yra farsas. Net patys sovietai straipsnyje laikraštyje „Izvestija“ pripažino, kad KGB vadovauja ir inicijuoja veiksmus OSI bylose.

Kai Kongresas, advokatai ar žiniasklaida kritikuoja OSI, tarnyba tvirtina, kad veikia pagal JAV federalines civilinio proceso taisykles. Tačiau tai, kas Jungtinėse Valstijose laikoma civiline procedūra, Sovietų Sąjungoje iš tikrųjų yra baudžiamojo proceso dalis. Šis skirtumas esminis, nes pagal sovietines baudžiamąsias procedūras visi liudytojai ir galimi liudytojai yra visiškai kontroliuojami ir „saugomi“ KGB.

Kai kurie liudytojai liudija kelis kartus, o jų parodymai kinta priklausomai nuo to, kuris „garsus nacis“ tuo metu yra teisiamas. Skirtingai nei Šiaurės Amerikoje, Sovietų Sąjungoje neįmanoma gauti ankstesnių liudijimų įrašų, nes tik KGB sprendžia, kurie dokumentai bus prieinami gynybai.

Bene didžiausias parodymų rinkimo trūkumas Sovietų Sąjungoje yra tas, kad Amerikos advokatai neturi galimybės vykdyti tikros kryžminės apklausos. Nors OSI ne kartą teigė, kad advokatai turi tokią teisę, vadinamuosiuose liudijimų davimo posėdžiuose jiems neleista užduoti net paprasčiausių klausimų.

Pagal JAV taisykles galima klausti plačiai ir laisvai, tačiau Sovietų Sąjungoje advokatams neleidžiama nei sugėdinti meluojančių liudytojų, nei padėti jiems prisiminti ankstesnius parodymus. Taip pat draudžiama teirautis, kiek laiko KGB ruošė ir treniravo liudytojus.

Asmuo, kuris sprendžia, ar konkretus klausimas gali būti užduotas, nėra JAV teisėjas, o KGB prokuroras. Nepaisant to, OSI turėjo įžūlumo tvirtinti žiniasklaidai ir Kongresui, kad šie parodymai buvo surinkti laikantis federalinių procedūrų!

Bus tęsinys.

Povilas Žumbakis yra JAV lietuvis, žymus, turintis ilgametę praktiką advokatas, teisės mokslų daktaras, aktyvus visuomenininkas ir politinis komentatorius, išgarsėjęs Šaltojo karo metais, gindamas melagingai Holokaustu kaltinamus lietuvius išeivius JAV teismuose. Šiuo metu Povilas Žumbakis gyvena Čikagoje. Jis įgijo komercijos bakalaurą Loyola universitete 1959 metais, o 1969 metais – teisės daktaro laipsnį John Marshall teisės mokykloje. Nuo 1969 metų verčiasi privačia praktika (Žumbakis & partneriai) ir yra Ilinojaus Advokatų Asociacijos narys.

Be to, jis yra parašęs apie 200 straipsnių įvairiomis temomis, įskaitant teisę, politiką, sportą ir aktualijų apžvalgas, kurie buvo publikuoti JAV, Kanadoje, Pietų Amerikos šalyse ir Lietuvoje. Jis taip pat išleido knygą apie Lietuvos nepriklausomybę 1990 metais. 1983 metais John Marshall teisės mokykloje jam buvo suteiktas Alumni apdovanojimas, o Ilinojaus Amerikos Lietuvių respublikonų partijoje jis buvo paskelbtas Metų žmogumi.

Be to, P. Žumbakis dėstė deliktinę atsakomybę ir teisės etiką Vytauto Didžiojo universitete. Trečdalį savo laiko P. Žumbakis skiria darbui visuomenės labui, padėdamas ne vienam į keblią padėtį JAV patekusiam atvykėliui iš Lietuvos, neišgalinčiam samdytis advokato. Jis taip pat dalyvavo vienoje garsiausių praėjusių dešimtmečių bylų, kai iš sovietinio laivo į amerikiečių karo laivą pabėgo lietuvių pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis Simas Kudirka. Be savo teisinės veiklos, P. Žumbakis aktyviai dalyvauja viešajame diskurse, komentuoja JAV ir pasaulio politikos klausimus įvairioje Lietuvos žiniasklaidoje. Jis taip pat dalyvauja diskusijose apie JAV politiką ir pasaulio aktualijas įvairiose platformose, įskaitant laidas ir interviu. Jis yra žinomas dėl savo principingumo ir aktyvaus dalyvavimo visuomeninėje veikloje, ypač ginant žmogaus teises ir laisves tiek JAV, tiek Lietuvoje.