Dirbtinio intelekto (toliau – DI), kaip upės bėgimo, nesustabdyti. Užtvankos tik laikinos kliūtys, kurios arba apeinamos, arba pralaužiamos. Todėl mokyklose neverta ieškoti būdų mokiniams drausti naudotis DI, tariamai siekiant mokinio savarankiškumo.
DI ne įrankis, kuris padidina rankų galimybes, DI – tai priemonė, kuri padeda sumanyti, kaip greičiau pasiekti rezultatą.
Ar mes turime bręstančią individualybę skatinti nerezultatyviai švaistyti savo laiką? Manau, jog tai žalinga bręstančio žmogaus saviraiškos motyvo tenkinimui.
Suprantama, mes neturime skatinti žmogaus siekį ateiti „ant gatavo“. Įprotis sparčiai dirbti ne tik rankomis klaviatūroje ar ekrane, bet ir galva– būtina intelektinės saviugdos sąlyga.
Tačiau tai galima pasiekti ne draudimu naudotis DI, o gauto atsakymo analize. Jeigu mes mokiniui formuosime užduotį jo savarankiškai gautą rezultatą palyginti su DI rezultatu ir mokinį vertinsime pagal gautų rezultatų lyginimo analizę (suklydimo priežastys, abipusiai teisingo rezultato skirtingi pasiekimo būdai, daugiavariantiškumo galimybė, estetinių raiškos formų parinkimo skirtumai, kultūrinių skirtumų įtaka skirtingiems rezultatams, vadovavimasis skirtingomis etinėmis, moralinėmis bei teisinėmis normomis ir t.t.), mokinys bus sąlygotas pirma pateikti savo sprendinį, o po to – DI variantą ir parodyti savo gebėjimą duoti kokybinį jų vertinimą.
Ar toks mokinio santykis su DI nebūtų draugiškesnis ir rezultatyvesnis?
