Ramūnas Aušrotas. Žmogaus ir tautų teisių dialektika: ar tautos turi teises?
Gruodžio 14 d. Seime vyko prigimtines žmogaus teises ginančių organizacijų konferencija „Žmogaus teisės šiuolaikinėje Lietuvoje – teisėti piliečių lūkesčiai ir jų realizavimas“.
Aš pats joje kalbėjau gana intriguojančia – tautų teisių – tema. Šią temą inspiravo Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas A. Valotka, kuris komentuodamas pareigą naudoti valstybinę lietuvių kalbą kalbėjo apie „Lietuvos piliečių lingvistines teises“. Šį jo pasakymą žiniasklaidoje komentavę ekspertai klaidingai jį susiejo su žmogaus teisėmis, ir tik vienas, Paryžiaus Sciences Po universiteto dėstytojas Vincentas Couronne atkreipė dėmesį, jog „lingvistinė teisė“ yra greičiau valstybės teisė, o ne individo“, t. y. atskyrė žmogaus teises nuo tautos (valstybės) teisių.
Iš tiesų tautų teisių konceptas nėra naujas, tik primirštas. Jį (visai pagrįstai) XX a. viduryje nustelbė žmogaus teisių diskursas. Jo minties užuomazgos – XIX a. vykę tautiniai judėjimai, o jo teisinė raida įgavo pagreitį 1914 m. JAV prezidentui V. Vilsonui paskelbus Tautų apsisprendimo principą. Dar 1916 m. Amerikos tarptautinės teisės institutas paskelbė Tautų teisių ir pareigų deklaraciją, numatančią kiekvienos tautos teisę į egzistavimą ir nepriklausomybę. Šiuo metu tarptautinėje teisėje tautų teises įtvirtina 1966 m. priimti JTO Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas ir Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas įtvirtina, jog visos tautos turi apsisprendimo teisę, kuria remiantis jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą.
Žodžiai „laisvai vykdo“ reiškia, kad valstybę sukūrusi tauta laisvai nusistato ekonominės, socialinės ir kultūros plėtros kryptis, būdus ir priemones. Viena iš kultūros plėtros įrankių yra kalba (kiti pvz. yra istorinės atminties politika, religija ir pan.). Lietuvių tauta (valstybė), suteikdama lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą, labai aiškiai parodė, kad lietuvių kalba yra pirminė ir pagrindinė tautos (valstybės) kultūrinės plėtros priemonė.
Savo esme tautų teisės – tai pagrįsti tautos (valstybės) reikalavimai jos piliečiams. Tokie aiškiai išreikšti reikalavimai mūsų Konstitucijoje yra valstybinės kalbos naudojimas, pareiga ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Netiesiogiai galime kalbėti ir apie pareigą mokėti mokesčius. Pilietybės klausimas – taip pat yra susijęs su tautos (valstybės) teise reikalauti, jog jos pilietis būtų lojalus savo tautos (valstybės) atžvilgiu. Rinkimai mūsų Konstitucijoje yra tik teisė, nors kitų valstybių teisėje (pvz., Šveicarijos) tai yra piliečio pareiga.
Šiais laikais, kai teisės, suprantamos kaip žmogaus reikalavimai valstybei (apie tai plačiau pranešime), yra linkę be saiko daugintis, kalbėjimas apie asmens pareigas valstybei gali būti tas būdas, leidžiantis rasti sveiką balansą tarp žmogaus ir valstybės interesų. Pavyzdžiu, tai gali būti svarbus argumentas daugybinės pilietybės įteisinimo klausimu: ar žmogų, turintį dvi pilietybes, iš tiesų galima laikyti tinkamai įgyvendinančiu savo pareigą būti lojaliu savo valstybei?
Mano pranešimą „Žmogaus ir tautų teisių dialektika: ar tautos turi teises?“ galite pasiklausyti įraše nuo 21 min.
