Tai reikštų sutrypti laisvę, kurią mes iškovojome, išparduoti mano šalį, mano Tėvynę

Negaliu nepritarti Orianai

Gerb. Redakcija,

Esu nuolatinė “Pozicijos” internetinio portalo skaitytoja. Malonu, kad liečiate pačias aktualiausias laikmečio temas ir jas nagrinėjate giliai ir visapusiškai. Su dideliu susidomėjimu perskaičiau ir straipsnius, kuriuose analizavote, ko gero, skaudžiausią mūsų dienų reiškinį – masinę lietuvių emigraciją svetur. Tačiau tyrinėdami šios blogybės šaknis ir ieškodami išeičių iš jos, dar per mažai liečiate kitą šios temos aspektą – svetimtaučių įvažiavimo į mūsų šalį aspektą. Ar sugebės imigrantai bent kiek kompensuoti žalą, padarytą šitaip darbo jėgos atžvilgiu nukraujavusiai mūsų visuomenei? Ar nesusiklostys kada nors tokia padėtis, apie kurią rašo garsi italų žurnalistė ir rašytoja Oriana Fallaci savo knygoje „Įniršis ir išdidumas“?

Neabejoju, kad daugelis mūsų skaitytojų pirmąsyk girdi šios garsios kūrėjos pavardę ir nėra skaitę jos kūrinių, taigi labai norėčiau pateikti savo išverstą ištrauką iš minėtosios knygos. Pati apie Orianą Fallaci išgirdau, prieš porą metų žiūrėdama per Lietuvos televiziją dar ėjusias publicisto Algimanto Čekuolio laidas. Garsus teležurnalistas tąsyk su užsidegimu pasakojo apie vieną iškiliausių mūsų planetos publicisčių, kurios kūryba visuomet sukeldavo didelį rezonansą visuomenėje.

Oriana Fallaci bendradarbiavo su daugeliu žinomų leidinių – „New York times“, „Vashington post“, „Los Angeles times“… Parašė daugybę knygų. Devynerius metus nušvietė karą Vietname. Dusyk buvo tapusi šv. Vinsento premijos laureate už nuopelnus žurnalistikos srityje, apdovanota Italijos prezidento aukso medaliu už darbą kultūros sferoje. Oriana Fallaci taip pat yra pelniusi vardą žurnalisto, kuriam „niekas pasaulyje negali atsakyti dėl pokalbio“. Per penkiasdešimt savo žurnalistinės veiklos metų ji yra kalbinusi, ko gero, visas iškiliausias planetos įžymybes. Ir, žinoma, savo atvirais pasisakymais sukėlusi atitinkamų jėgų įniršį. Manau, suprasite, kokių, skaitydami šios autorės mintis.

Su pagarba
Elena Ambrazienė

Skelbiame ištrauką iš Oriana Fallaci knygos „Įniršis ir išdidumas“

Oriana Fallaci

…Aš nestatau palapinių Mekoje. Nevykstu sukalbėti „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ prie Pranašo kapo (…) Kai aš lankausi jų šalyse (nors, tą darydama, nejaučiu nei menkiausio malonumo), niekada neužmirštu, kad esu viešnia ir užsienietė. Stengiuosi neįžeisti jų nei drabužiais, nei gestais, nei elgesiu, normaliu mums, bet nepriimtinu jiems. Kreipiuosi į juos pagarbiai, su reikiama mandagumo doze. Atsiprašau, jei dėl nežinojimo ar dėmesio stygiaus pažeidžiu kurias nors jų taisykles ar religinius įsitikinimus.

Bet kuomet mano atmintyje iškyla du džihadistų susprogdinti Niujorko bokštai-dvyniai, sunaikintos senovinės Budos statulos, visuomet prieš akis iškyla didžiulė palapinė, kuri buvo taip suteršusi Katedros aikštę Florencijoje. Mano mieste. Didžiulė palapinė, kurią pasistatė musulmonai iš Somalio…

Somalis – šalis, kuri buvo glaudžiai susijusi su Osama bin Ladenu. Emigrantai iš Somalio ten pasistatė palapinę, kad pareikštų protestą Italijos vyriausybei, vienu metu ėmusiai abejoti, ar verta pratęsti jų pasus ir leisti įvažiuoti būriams jų giminaičių: motinoms, tėvams, broliams, seserims, dėdėms, tetoms, pusbroliams ir pusseserėms, nėščioms žmonoms, taigi grandininiu principu leisti atvykti giminaičiams jų giminaičių.

Palapinė buvo pastatyta prie arkivyskupo rūmų, ant šaligatvio, kur jie savo įpratimu išstatydavo batus, šlepetes ir butelius vandens, kuriuo apsiplaudavo sau prieš maldą kojas. Taigi palapinė stovėjo tiesiai prieš Santa Marija del Fiore katedrą, už keleto žingsnių nuo Baptisterijos. Ji buvo apstatyta, kaip butas: stalai, kėdės, šezlongas, čiužiniai, primusai, ir iškart užpildė visą aikštę savo garais ir dvokimu. Ir viskas – atvirai. Plius elektrinis apšvietimas, plius magnetofonas, iš kur sklido muedzino balsas, kviečiantis maldai tikratikius ir įžeidžiančiai užgožiantis puikų varpų skambesį. Bendrąjį vaizdą papildė geltonos šlapimo juostos ant tūkstantmečio Baptisterijos marmuro ir ant jos bronzinių durų… Viešpatie! Toli gi iššauna šių Alacho sūnų paleistos čiurkšlės! Geltoni šlapimo pėdsakai, dvokas ekskrementų užtvėrė kelią į San Salvatorės al Veskovo bažnyčią – nuostabų X a. romaninės kultūros statinį…

Kreipiausi į Florencijos merą, kuris atvyko pas mane, tyliai išklausė mano įniršį ir atsargiai pripažino mano protestų teisingumą: „Jūs teisi. Iš tiesų teisi“. Bet palapinės nenuėmė. Pritrūko drąsos.

Aš paskambinau Užsienio reikalų ministrui, tokiam pat, kaip aš, florentiečiui, turinčiam galią leisti pratęsti užsienio pasus atvykėliams, ar ne. Jis taip pat tyliai iškentė mano pasipiktinimą. Taip pat sutiko su tuo, kad mano protestai teisėti: „Jūs teisi. Iš tiesų teisi“. Bet taip pat nepadarė nieko, kad palapinė būtų pašalinta… Drąsos pristigo ir jam.

Vėliau (praėjus daugiau kaip trims mėnesiams) aš pakeičiau taktiką. Paskambinau policininkui, atsakingam už saugumą mieste, ir surikau į ragelį: „Gerbiamas policininke, aš nesu politikė. Kai ką nors pažadu, būtinai įvykdau. Jei iki rytojaus nepašalinsite tos velnio palapinės, aš ją sudeginsiu. Garbės žodis, ją sudeginsiu, ir net kareivių pulkas man nesutrukdys. Galite mane už tai areštuoti. Noriu, kad man uždėtų antrankius, areštuotų ir uždarytų! Taip, kad laikraščiai ir televizija praneštų, jog Fallaci buvo uždaryta į kalėjimą gimtajame mieste už jo gynimą. Ir jus visus apmėtys mėšlu!“

Būdamas protingesnis už kitus, per kelias dienas policininkas nuėmė prakeiktą palapinę. Jos vietoje liko didžiulė baisi dėmė. Purvinas pėdsakas siaubingos lauko stovyklavietės, kuri čia išstovėjo pusketvirto mėnesio. Bet mano pergalė buvo apgailėtina. Piro pergalė, kitaip nepasakysi. Todėl, kad iškart po to užsienio reikalų ministras pratęsė somaliečiams pasus, ir visi jų prašymai vyriausybės buvo priimti. Šiandien ir protestavusieji, ir jų tėvai, motinos, broliai, seserys, dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės, jų nėščios žmonos, kurios jau yra pagimdžiusios, – visi jie įsikūrė ten, kur norėjo įsikurti. Turiu galvoje Florenciją ir kitus Europos miestus.

Tai buvo apgailėtina Piro pergalė, todėl, kad palapinės pašalinimas neturėjo įtakos įvairiausiems pasityčiojimams, dešimtmečiais žeminantiems miestą, kuris kažkada buvo meno, kultūros, grožio sostinė. Ir dar todėl, kad šis incidentas nesustabdė kitų emigrantų, besiveržiančių į svetimas valdas. Nesustabdė albanų, sudaniečių, bengalų, tunisiečių, egiptiečių, alžyriečių, pakistaniečių, nigeriečių, taip karštai prisidedančių prie narkotikų prekybos.

Mūsų gatves, mūsų aikštes užplūdo klajojantys prekeiviai, padirbtų laikrodžių markių ar rankinių pardavėjai. Pastovūs prekeiviai išstato savo prekes ant kilimėlių, paklotų ant šaligatvių. Atvykėlės prostitutės uoliai užsiima savo amatu ir platina AIDS net lauko keliukuose. Vagys užpuola kaimo gyventojų namus, ypač naktimis, ir, Dieve neduok, išdrįsti sutikti juos su ginklu rankose, nes tokiu atveju į kalėjimą sėsite būtent jūs. (Savaime suprantama, dar ir apkaltinti rasizmu).

Taip taip, visi jie savo vietose, ten pat, kur buvo iki tol, kol mano policininkas įsakė nuimti palapinę. Prekeiviai įsitaisė netgi puikiame vidiniame kiemelyje tarp dviejų Uficių galerijos arkadų. Vazario kiemelyje jie užtvėrė priėjimus prie muziejų ir bibliotekų, tai yra prie senovinės Lauryno bibliotekos, kur saugomos tokios kultūros vertybės, kaip tūkstantmečio senumo Vergilijaus poemos ir viduramžių tomai su miniatiūromis, ir prie įžymiosios nacionalinės bibliotekos. Jie okupavo aikštę prie Džoto varpinės, užgrobė Vekju tilto tarpatramius ir įsikūrė priešais juvelyrines parduotuves. Jie užėmė ir Arno pakrantes.

Įsikūrė prie senovinių bažnyčių, ypač pamėgo šv. Lauryno bažnyčios aikštę, kuri yra atvira. Nusispjovę į Pranašo draudimus, prisigeria, o prisigėrę kabinėjasi prie moterų. Praėjusią vasarą jie netgi pristojo prie manęs, jau pakankamai brandaus amžiaus damos. Ir, suprantama, gavo tai, ko buvo nusipelnę už savo įžūlumą. Vienas iš jų iki šiol aprauda savo genitalijas.

Jie lenda visur, siūlydami savo prekes. Turiu galvoje rankines ir lagaminus, padirbtus pagal įžymių markių modelius. Pardavinėja jie ir plakatus, atvirukus, pigius laikrodžius, afrikietiškas statulėles, kurias neišmanantys turistai palaiko Renesanso laikų skulptūrėlėmis. Ir, kartoju, narkotikus.

„Aš žinau savo teises!” – prancūziškai sušnypštė man nigerietis prekiautojas kvaišalais, kai pagrasinau jam areštu. Tuos pačius žodžius prieš dvejus metus pasakė man vienas jaunas Alacho sūnus Porto Romano aikštėje, kai, sučiupęs man už krūties, gavo baisų smūgį į tarpvietę.

Jie netgi prašo ir gauna finansinę pagalbą iš municipaliteto. Jie reikalauja ir gauna leidimus statyti naujas mečetes. Jie, kurie neleidžia savo šalyse krikščionims netgi mažytės koplytėlės pasistatyti ir taip dažnai išpjauna mūsų tikėjimo vienuolius ir misionierius.

Neduok dieve italui susierzinti ir mestelėti: „Naudokitės savo teisėmis savo šalyse!” Neduok dieve, praeinant pro jų prekes, užkliudyti kokią statulėlę. „Rasistas, rasistas!“ Ir neduok dieve policininkui prieiti prie jų ir ceremoningai kreiptis: „Misteri Prekiautojau, Jūsų didenybe, ar negalėtumėte patraukti savo daiktų ir leisti žmonėms praeiti?“

„Suės“ policininką gyvą. Sugrauš, kaip pasiutę šunys. Įžeis ir prakeiks jo motiną ir tėvą, protėvius ir įpėdinius. Taigi Florencijos gyventojai tyli, kaip burnas užsisiuvę. Florentiečiai, įbauginti, atsisakantys asmeninių teisių, šantažuojami žodžiu „rasistas“, net nesureaguos, jei jiems į veidą bus mestelėti tie žodžiai, kuriuos mano tėvas fašizmo metais šaukė bailiams, susitaikiusiems su juodmarškinių žiaurumu: „Ar jūs turite bent lašelį orumo, avinai?! Ar nors truputį savimeilės, nelaimingi triušiai?!”

Tai vyksta, suprantama, ne tik Florencijoje, bet ir bet kuriame kitame Italijos mieste. Turine, pavyzdžiui. Turine, kuriam esame dėkingi už Italijos suvienijimą, ir kuris šiandien jau nebeatrodo kaip itališkas miestas – jis atrodo kaip afrikietiška gyvenvietė. (Tarp kitko, Turino sienos ypač tankiai išrašytos emigrantų užrašais, skelbiančiais: „Lauk! Tai mano gatvė!” ).

Tai vyksta Venecijoje. Venecijoje, kur tūkstančiai balandžių prekeivių yra išvaryti iš šv. Morkaus aikštės ir kur tūkstančio metų senumo paminklai niekinami tomis pačiomis šlapimo čiurkšlėmis, kurios suteršė florentietišką Baptisteriją. Tai vyksta Genujoje, kurios puikūs rūmai, taip žavėję Rubensą, šiandien užgrobti negailestingų vandalų. Šie rūmai miršta, tarsi gražios moterys, išniekintos laukinių kiaulių bandos.

Tai vyksta Romoje, kur vandalai nejaučia nei lašelio pagarbos archeologinėms įžymybėms. Tai vyksta ten, kur veidmainiški bet kurios politinės orientacijos politikai, visų atspalvių melagiai, gina juos, kad ateityje užsitikrintų jų balsus. (Taip taip, dabar mūsų politikai prakalbo apie balsavimo teisės suteikimą brangiesiems svečiams). Kur popiežius, kuriam maža atsiprašymo dėl Kryžiaus žygių, be paliovos juos laimina. (Šventasis Tėve, gal įkurdintumėte juos erdviojo Vatikano viduje? Suprantama, su sąlyga, kad jie neatlikinės gamtinių reikalų Siksto koplyčioje. Nesišlapins ant Mikelandželo skulptūrų ir Rafaelio freskų).

Tas pats vyksta ir Šveicarijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Olandijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Graikijoje ir kt. Visoje Europoje. Bet Italijoje ši netvarka pralenkia visas padorumo ir kantrybės ribas. Todėl, kad kultūrinio paveldo požiūriu mūsų miestams esama ko prarasti kur kas labiau už kitą europietišką miestą.

Kadangi Italija įsikūrusi itin arti nuo Albanijos, Bosnijos, Egipto, Libijos, Tuniso, Alžyro, Maroko: nuo šalių, iš kurių atvyksta didžioji dalis emigrantų… Ar bereikia priminti, kad Italija yra šalis, kurią tiesiog plūste užplūdę musulmoniškų šalių emigrantai, tai – ilgas tiltas, nusidriekęs per Viduržemio jūrą, 5581 mylia nekontroliuojamų pakrančių? Ar bereikia priminti, kad beveik visi emigrantai, paliekantys savo šalis, plaukia jūra, ir kad net tada, kai jie traukia į Šiaurės Europą, vis vien išlipa mūsų pakrantėje? Ar reikia priminti, kad, vienąsyk išsilaipinę mūsų pakrantėje, jie randa tokį svetingumo perteklių, kad, užuot judėję tolyn, mažų mažiausiai 25% jų lieka Italijoje? Panašiai kaip maurai, prieš tūkstantmečius įsikūrę Portugalijoje ir Ispanijoje.

O dabar reikia paaiškinimų jau man pačiai. Kodėl, velniai griebtų, šių atvykėlių globėjai vadina juos „užsieniečiais darbininkais“ arba – „fizine darbo jėga, kurios mums trūksta“?

Daugelis atvykėlių iš tikrųjų dirba, tai tiesa. Italai tapo tokiais dendžiais – važinėja atostogauti į Seišelius, Kalėdas praleidžia Paryžiuje, samdosi anglakalbes aukles, ir jiems gėda būti darbininkais. Jie visi nori būti daktarais, profesoriais, generolais, admirolais, žemvaldžiais, dainininkais, vadybininkais… Jie daugiau nenori priklausyti proletariatui.

Na, suprantama, turi juk kažkas visuomenėje dirbti sunkų fizinį darbą… Nekviesti svečiai, kuriuos ką tik aprašiau, kokie iš jų darbininkai? Kaip jie dirbs tą sunkų darbą, kurį iki šiol atlikdavo nustojęs dirbti italų proletariatas? Kaip? Klaidžiodami po miestus su savo „prekėmis“, savo prostitutėmis, savo kvaišalais? Niokodami mūsų paminklus, apgulę mūsų senovinių bažnyčių prieigas? Prisigėrę, nežiūrint Korano ir pristodami net prie mūsų pagyvenusių moterų?

Ir štai ko aš dar nesuprantu: jeigu jie tokie neturtingi, kaip tikina jų gynėjai, kas jiems duoda pinigų kelionei? Iš kur jie gauna po 5 – 6 tūkstančius dolerių kiekvienas? Gal šių pinigų jiems teikia tokie asmenys, kaip buvęs Osama bin Ladenas, siekęs sukurti placdarmą atvirkštiniam kryžiaus žygiui ir ketindamas geriau organizuoti islamišką terorizmą? Gal 5 ar 6 tūkst. dolerių kiekvienam dovanoja turtingi šeichai, stengdamiesi įgyvendinti idėjas užkariauti ne tik žmonių dvasią, bet ir naujas teritorijas?

Jie dauginasi itin intensyviai. Italai gi, kaip idiotai, negimdo. Štai jau keletas dešimtmečių Italijoje pats žemiausias gimstamumas Vakaruose. O tuo tarpu pusė musulmonių moterų, vaikštinėjančių mūsų gatvėmis, yra nėščios ir apsuptos būrio vaikų. Vakar Romoje trys iš jų gimdė tiesiog tarp žmonių. Viena autobuse, kita taksi, trečia – gatvėje.

Ne, čia kažkas ne taip. Tie, kurie nesupranta padėties rimtumo, kvailiai, panašūs į tuos kvailius, kurie lygina šią emigrantų bangą su persikėlėlių banga, užplūdusia JAV antrojoje 1800 metų pusėje ir 1900 metų pirmajame ketvirtyje. Tai visai kitas dalykas.

Į Italiją ir apskritai į Europą emigrantai prasibrauna savo pačių noru ir iniciatyva. Teroristai, vagys, prievartautojai, buvę kaliniai, prostitutės, elgetos, narkodileriai, infekciniai ligoniai. Netgi išduodant leidimą darbui, iš jų nereikalaujama biografinių pažymų. Išsilaipinę ant mūsų krantų, jie pretenduoja į pastogę, maistą, gydymąsi mūsų sąskaita. Jie net gauna kas mėnesį pinigų smulkioms išlaidoms. O dėl nelegalų…

Jei jie atsitiktinai išsiunčiami, padarę kokį nusikaltimą, netrukus sugrįžta daryti naujų. Juos vėl išsiunčia, jie vėl sugrįžta. Politikai nieko nedaro, velniai griebtų. Negaliu užmiršti mitingų, su kuriais jie periodiškai užtvindo mūsų miestų aikštes, beatodairiškai reikalaudami leidimų gyventi, mojuodami savo nacionalinėmis ir raudonomis vėliavomis. Neužmiršiu perkreiptų, šlykščių fizionomijų. Neužmiršiu kumščių, iškeltų virš mūsų, vietinių gyventojų, galvų (…). O juk norint juos išguiti, užtenka keleto ginkluotų policininkų ir kareivių. Įsodinti juos į sunkvežimius, atvežti į oro uostą ir išsiųsti atgal į jų tėvynes.

… Mūsų kultūroje nesama vietos muedzinams, minaretams, parodomiesiems pasninkams, moterį žeminančioms čadroms ir parandžoms. Net jei tos vietos ir būtų, aš nesutinku jos jiems atiduoti. Tai reikštų sunaikinti mūsų individualumą, sutrypti laisvę, kurią mes iškovojome, gerovę, kurią pasiekėme. Išparduoti mano šalį, mano tėvynę. O ji neparduodama.