Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centras šovė sau į abi kojas

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui paskelbus informacija, kad aktorius Donatas Banionis ir dirigentas Saulius Sondeckis sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais, visuomenėje kilo pasipiktinimo audra. Kuo ši Centro informacija skiriasi nuo Rūtos Vanagaitės” atradimų”?  Kodėl taip elgiamasi Lietuvos valstybės šimtmečio išvakarėse?

LR Seimo narys Arvydas Anušauskas

Matau, kad reikia ir man parašyti šia tema. Pirmiausia, straipsnis kaip reta su teisingu pavadinimu. Būtent sąrašas. Tad klausiantiems apie D.Banionio santykius su KGB atsakysiu – turinys nėra žinomas. Tačiau kyla klausimų, kodėl jis tariamai užverbuotas 1970 metais, jau po filmo “Ne sezono metas”, kurio filmavimo metu konsultantais buvo aukšto rango KGB pareigūnai? Ar tikrai buvo tokia verbavimo būtinybė? Tai kodėl labai greitai buvo išbrauktas, nors kiti buvo KGB agentų sąrašuose iki gyvenimo pabaigos? Kodėl žymių LT žmonių pavardės į sąrašą įrašytos paskutinės ir tai padaryta ranka, nors visas sąrašas spausdintas? Taigi, atsakymų į šiuos klausimus nėra. Šiame sąraše (galite pasižiūrėti jau paviešintus) yra ir tikrų KGB agentų, ir tokių, kurie tik pasirašė bendradarbiavimo raštelius ir dingo iš KGB akiračio (ir net žuvo rezistencijoje kaip Aldona Paulavičiūtė- “Nemezidė”). Todėl šio istorinio dokumento pagrindu skelbiamus asmenis reikia vertinti individualiai, kiekvienas iš jų turėjo savo istoriją ir nebūtinai toje istorijoje KGB suvaidino lemiamą vaidmenį. Kam reikėjo tokio sąrašo KGB? Tai buvo metas, kai masiškai naikintis KGB agentų bylos ir KGB sudarinėjo jų sąrašą daugiau savo sėkmingai (ir nesėkmingai) istorijai (matyt jaunųjų kagėbistų mokymo tikslais) pagrįsti. Juk savo ateities KGB tai ir nenumatė.

Vidmantas Valiušaitis

O man vis dėlto atrodo, kad tuo būdu, kuriuo dabar yra viešinami tikri ar tariami KGB agentai, pirmiausiai kerta per paties Genocido ir rezistencijos centro reputaciją bei patikimumą.

Kodėl? Todėl, kad strapalioti ant mirusiųjų kapų gali ir zuikis. Bet štai parodyti balsą prieš gyvuosius, pilančius paplavas ant Lietuvos, iškraipančius istorinius faktus ir šmeižiančius mūsų šalį, privengiama. O šitas Centras kaip tik turėtų būti rezistencinio fronto avangarde. Kodėl taip nėra?

Neapibendrinu. Yra sąžiningų to Centro istorikų, daug padariusių ir tebedarančių reikšmingus darbus. Tačiau Centro, kaip institucijos vaidmuo, vykdomo informacinio karo akivaizdoje, yra palyginti menkas, turint galvoje potencialą, kuriuo jis disponuoja. O šiuo konkrečiu atveju, mano įsitikinimu, yra aiškus šūvis sau į koją.

Kuo skiriasi p. Vanagaitės tvirtinimas, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas nuo p. Burauskaitės aiškinimų, kad kard. V. Sladkevičius buvo “užverbuotas”, bet galbūt kaip nors atsitiko, kad agentu paskiau jis nebuvo? Jeigu p. Vanagaitės išsisukinėjimus po susimovimo dar galima aiškinti jos “nepatirtimi” dirbant su archyvine medžiaga, tai p. Burauskaitei tuo pasiteisinti negalima. Jeigu jums patiems nėra aišku, mieli ponai, kodėl jūs tuomet taip neatsakingai elgiatės, lyg provokuotumėte ir kiršintumėte žmones? Ir tai – Lietuvos valstybės šimtmečio išvakarėse?

Arvydas Anušauskas, žinoma, bando gelbėti padėtį, norėdamas bent kiek išsaugoti savo buvusios darbovietės veidą: čia tik sąrašas, kurio patikimumas kelia daugiau klausimų negu atsakymų. Ir tai tiesa. Tačiau klausimas, kodėl Genocido ir rezistencijos centras elgiasi būtent šitaip – man yra pats rimčiausias.

Gal į tą klausimą atsakymą turi Istorinės atminties komisijos pirmininkas LR Seimo narys Arūnas Gumuliauskas? Arba Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Vytautas Bakas? Ar tie mirusieji – kard. V. Sladkevičius, dirig. Saulius Sondeckis, akt. Donatas Banionis, – kurių nuopelnų Lietuvai pristatinėti nereikia, yra padarę ir tiek pat ar net daugiau blogo – išdavę kitus prapulčiai, pražudę žmones, sugriovę jų gyvenimus ir pan., – kad dabar jie keliami iš numirusių ir kalami prie gėdos stulpo? Ar tai daroma tik “dėl įdomumo”, “sportiniais sumetimais”, pasižiūrėti “kas iš viso to išeis”? Kad matytųsi, jog “ir Centras dirba”?

Kodėl apie tikrus galvažudžius, kankintojus ir išdavikus, atsakingus už dešimčių tūkstančių žmonių mirtis ir šimtų tūkstančių ištrėmimą iš Lietuvos, per 27-erius nepriklausomybės metus ne tik nesugebėjome parengti dokumentuotų enciklopedinių leidinių, su išsamiomis jų biografijomis, bet neturime nė jų sąrašų? Tarsi genocidinio masto nusikaltimus darė kažkokie bevardžiai anonimai. Juk buvo konkretūs žmonės, kurie sudarinėjo sąrašus, kurie vyko areštuoti, kurie konvojavo, kurie pasirašinėjo arešto orderius, tardė, teisė, rašė nuosprendžius, etc.

Kai viso to neturime, tada “didžiausiais nusikaltėliais” patogu vaizduoti tikrų nusikaltėlių užterorizuotas, įbaugintas ar kitaip palaužtas aukas – į nelaisvę pakliuvusius ir kankinimų neatlaikiusius partizanus, trėmimų pabūgusius literatus, kolaboravimu su okupaciniu režimu savo talentą bandžiusius gelbėti menininkus ar kitus inteligentus.

Tačiau svarbiausias dalykas yra kitas. Tokia medžiaga, su kuria į viešumą šiandien išėjo LGGTC, pasitarnauja ne kam kitam, o tik tos pačios KGB reputacijos “atskalbinėjimui”. Jeigu Sondeckis, Banionis, Sladkevičius buvo “KGB agentai” ergo “Lietuvos priešai”, vadinasi, tie kabėbistai buvo “fain vyrai”, jie į savo draugiją rinko “gerą kompaniją”. Reikšminga dalimi tokių “kagėbistų” dėka Lietuva atgavo nepriklausomybę (prisiminkime kardinolo Sladkevičiaus priesaką Katdros aikštėje istorinio lūžio momentu “mokėkime augti ir laukti”) ar Lietuvos vardas plačiai skambėjo užsienyje (Sondeckio ir Banionio dėka; Sąjūdžio žmonės absoliučia dauguma buvo “no name’ai”).

Todėl dar sykį pasikartosiu: LGGTC, neatsakingai paleidęs viešumon abejotino patikimumo informaciją, šovė sau į abi kojas. Diukovas jam, be abejo, ploja. Tuo metu Rusijos žiniasklaida pasirūpins apgarsinti, kad “fašistų” valdžia Lietuvoje “KGB agentais ir Lietuvos priešais” apšaukė pasaulinio garso menininkus ir pirmąjį Lietuvos kardinolą.